Ручка (Rašiklis)

Jelena Škulienė, Justas Tertelis

Visą gyvenimą man visi sako, kad tiesiog reikia džiaugtis, kad „turi tokį didelį privalumą“, juk kalba atveria tiek daug galimybių! Aš papasakosiu savo istoriją.

„Suprask, tu turi stiprų akcentą, o aplinkui yra kitų stojančiųjų be jo. Važiuok į Rusiją, ten tave tikrai priims.“

Kai nuo mažens kalbi keliomis kalbomis, turi pranašumą prieš tuos, kurie moka tik vieną. Tačiau nuolatinis kalbų perjunginėjimas ir galvoje, ir liežuvyje gali turėti netikėtų iššūkių. Pasakoja Viktorija Milko:

„Czesc, привет, hello, labas! Kalba kiekvienam žmogui yra labai reikšminga, ypač ankstyvojoje vaikystėje. Kalba formuoja žmogų ir jo pasaulio suvokimą, atveria duris į knygų pasaulį. Atveria duris į kitokį informacijos gavimo būdą. O ką daryti, jeigu netyčia turi daugiau nei vieną gimtąją kalbą? Ką daryti, jeigu gyvenime išmoksti dar daugiau kalbų? Lietuvoje, o gal geriau sakyti Vilniuje, daugiakalbystės problema visada buvo ir greičiausiai bus. Nežinau, ar galima tai vadinti problema, nes visą gyvenimą man visi sako, kad tiesiog reikia džiaugtis, kad „turi tokį didelį privalumą“, juk kalba atveria tiek daug galimybių! Aš papasakosiu savo istoriją.“

„Kai buvau vaikas, vieną dieną supratau, kad labai dažnai nesuprantu, iš ko kiti vaikai juokiasi. Aš, žinoma, juokiausi kartu, bet labai dažnai suvokdavau, kad man nejuokinga. Laikui bėgant ta problema neišsisprendė, bet atsiradus telefonams, labai gerai laikydavau humoro frontą susirašinėdama su kitais žmonėm. Esmė slypėjo tame, kad ne visada išgirsdavau arba suprasdavau žodžius, kuriuos žmonės naudodavo tam, kad pajuokautų. Kai buvau septyniolikos metų, vieną dieną supratau, kaip bijau paleisti teatro būrelį, kurį sėkmingai lankiau jau aštuonerius metus. Ir kaip buvo skaudu, kai vėliau per stojamuosius manęs nepriėmė į teatro studijas su žodžiais: „Suprask, tu turi stiprų akcentą, o aplinkui yra kitų stojančiųjų be jo. Važiuok į Rusiją, ten tave tikrai priims.“

Dirbdama savo pirmąjį darbą suvokiau, kad labai stipriai pradedu panikuoti, kai pamatau, kad skambina vadovė, bet išlieku visiškai rami, kai ji parašo SMS žinutę. Per dvejus darbo metus taip beveik niekada ir neatsiliepiau į jos skambučius, visada sulaukdavau to SMS. Man puikiai sekasi daug ir greitai pakalbėti ir net skirtingomis kalbomis, bet mano artimieji dažnai skundžiasi, kad tyliu, kai jie kažko paklausia. Taip. Aš tyliu, ir labai ilgai. Taip nutinka ne todėl, kad nežinau, ką atsakyti – mano galvoje sukasi daug atsakymų į tą klausimą. Taip nutinka todėl, kad man pasidaro be galo sunku išreikšti tiksliai savo mintį, panaudojus tam tikrą žodį, arba sudaryti iš jų sakinius. Kartais aš tiesiog nežinau, kaip pasakyti tą žodį tam tikra kalba. O ironijos druskos beriant, pridursiu, kad aš jau beveik pabaigiau lingvistikos studijas, nors vieną dieną irgi pagalvojau, kad tai tiesiog ne mano sritis.“

„Nuo pat vaikystės kiekvieną dieną naudojant skirtingas kalbas bendrauti, buvo sunku išmokti puikiai kalbėti bent viena iš jų. Taip ir išeina, kad kalbų žinau daug, bet nei vienos iš jų nemoku vartoti profesionaliai. Dažnai tekdavo likti nesuprastai arba nesupratusiai, kas vyksta. Man mano daugiakalbystė visada atrodė didžiausias mano trūkumas, nes atrodydavo, kad aš „nei ten, nei šen“, bet kažkur per viduriuką. Ir man prireikė labai daug laiko, kad pakeisčiau savo mąstymą. Tai privertė padaryti tušinukas, kai vieną dieną suvokiau, kad galiu p a r a š y t i vieną žodį, sutalpinus į jį daugiau prasmės, negu p a s a k y t i tūkstančius niekaip nesusietų ir jokios reikšmės neturinčių žodžių. Aš nemoku kalbėti, bet aš moku parašyti. Kai aš rašau, taip pat nesigirdi ir mano akcento. Tušinukas man duoda laiko apmąstyti, ką iš tikrųjų noriu pasakyti. Tušinukas man suteikia laisvę. Laisvę nebūti ribojamai visų tų kalbų, kurios chaotiškai sukasi mano galvoje.“