Skambantis tiltelis
Vieną dieną ji ištiesė link manęs delną su grakščiai išraižyta plona medine plokštele – smuiko tilteliu, metališką stygų brunzgėjimą paverčiantį tyru skambėjimu.
„Rūpestingai išvynioju į languotą skarą įsuktą smuiką. O toliau? Bemaž neatsimenu savęs grojančios – gal tik stygas, įsirėžusias į kairės rankos pirštų pagalvėles ir ant smuiko papsinčias ašaras.“
Kartais turi praeiti nemažai laiko, kad vaikystėje nepatikę dalykai pradėtų teikti didelį džiaugsmą. Taip nutiko muzikuojančioje šeimoje augusiai Damilei, kuri iš naujo surado jautrų ryšį ne tik su senu instrumentu, bet ir su savimi. Pasakoja Damilė Bagdonavičienė:
„Ilgai galvojau, kad smuikavimas prasideda nuo taisyklingo instrumento laikymo, išlavintų pirštų, kruopštaus stygų suderinimo ir stryko panardinimo kanifolijos dulkelių debesy. Iš tiesų jis prasideda nuo tiltų statymo. Be mažytės medinės detalės – smuiko tiltelio – instrumento stygos neskamba ir lieka abejingai kyboti ant grifo. Tačiau dar svarbesni yra vidiniai tiltai, sujungiantys įvairias muzikines pajautas bei vedantys į sąmoningą ir dėl to laisvą apsisprendimą smuikuoti.“ Damilė pasakoja toliau:
„Prisimenu save pirmaklasę, su nemaloniu jauduliu keliaujančią į muzikos mokyklą. Einu rudenėjančia kaštonų alėja, o po kojomis tekši sumirkę lapai. Pagaliau atveriu sunkias mokyklos duris, užkopiu į trečią aukštą ir įeinu į klasę. Čia mane šiltai sutinka smuiko mokytoja. Padedu instrumentą ant žemės, o nuo jo dėklo varva tiršti lietaus nuskalauti juodi dažai. Rūpestingai išvynioju į languotą skarą įsuktą smuiką. O toliau? Bemaž neatsimenu savęs grojančios – gal tik stygas, įsirėžusias į kairės rankos pirštų pagalvėles ir ant smuiko papsinčias ašaras, kurių taip gėda, taip gėda... Tada į pamokas mane ima lydėti mama. Bet joks palaikymas nepadeda – antroje klasėje atsiradus fortepijono pamokoms galiausiai tampa aišku – teks keisti specialybę.
Su kokiu džiaugsmu aš mokiausi skambinti! Pjeses visa širdim išjausdavau ir taip jas mėgau, kad reikėdavo didžiulės valios prisiversti groti gamas, treniruoti pirštus. Grodavau ir linguodavau, grodavau ir linguodavau. Niekada to nesupratau, kol mokytoja nepradėjo manęs grojančios tramdančiai prilaikyti. Taip pamilau fortepijoną, kad smuikas iš minčių scenos tyliai pasitraukė, nuslydo kažkur į prisiminimų gelmę ir apie save bemaž daugiau nebeprimindavo. Dabar aš buvau pianistė.“ Damilė tęsia:
„Galiausiai paprašiau mamos leisti man pasiimti jos turimą seną nenaudojamą smuiką, sumedžiotą, atrodo, kažkokioje etnografinėje ekspedicijoje. Vargiai įmanoma juo groti, reikia restauracijos, bet unikalų jo skambesį įvertino bičiulė smuikininkė iš ansamblio. Vieną dieną ji ištiesė link manęs delną su grakščiai išraižyta plona medine plokštele – smuiko tilteliu, metališką stygų brunzgėjimą paverčiantį tyru skambėjimu. Akimirką pasirodė, kad už nugaros kažkas subruzdėjo – į spintą atremtame dėkle tūnantis, kantriai savo valandos laukiantis aplūžęs senelis smuikas pajuto netoliese esant kažką, kas leis jam prabilti. Draugės dovanotas tiltelis man tapo laisvės simboliu.“ Pasiklausykite Damilės pasakojimo toliau:
Kiti bendruomenės radiniai
Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai, kurių dauguma susibūrę folkloro ansamblyje „Ratilio“.
