Teta Janė

Eglė Nedzinskaitė, Viola Klimčiauskaitė

Iš tos baimės nieko neprisiminiau, žinojau tik, kad važiuoju „pas Janę į kaimą“. Mažoka informacijos.

„Nerimas perbėgo per nugarą. 13.25 – autobuso nėra, 13.30 – autobuso nėra, 13.40 – autobuso nėra.“

Mažam vaikui susigaudyti dideliame suaugusiųjų pasaulyje nėra lengva. O ypač, jei viskas pakrypsta ne pagal pirminį planą. Apie laikus, kai vaikai dar neturėjo mobiliųjų telefonų, pasakoja Lina Puodžiūnienė:

„Man buvo kokie 8-eri ar 9-eri, buvo vasara, atostogos. Nusibodo dienas leisti mieste, todėl užsimaniau į kaimą, pas tetą Janę. Tačiau nei mama, nei tėtis nuvežti manęs negalėjo, nes ėjo į darbą, todėl įtikinau mamą, kad galiu nuvažiuoti ir pati. Mes gyvenome Jurbarke, o teta Janė – Akstinų kaime, Raseinių rajone. Dažnai važiuodavome į tą kaimą, todėl puikiai žinojau, iš kurios aikštelės Raseiniuose autobusas važiuoja į Litvinus per Akstinus. Drąsinau mamą ir save, nes tai buvo pirmoji mano kelionė, kai keliauju viena. Mama įsodino Jurbarke į autobusą ir sėkmingai nuvažiavau į Raseinius. Nuėjau į Šiluvos krypties aikštelę ir laukiau autobuso, jo laukė ir daugiau žmonių.

Autobusas turėtų išvažiuoti pusę dviejų, paprastai atvažiuoja 10 minučių anksčiau: kol bilietus parduoda, kol visi žmonės sulipa, o šiandien lyg ir vėluoja. Nerimas perbėgo per nugarą. 13.25 – autobuso nėra, 13.30 – autobuso nėra, 13.40 – autobuso nėra. Šurmulys tarp žmonių, klausausi, ką kalba suaugę: „gal sugedo“, „gal šiandien iš viso nebus“... Visiškai neramu pasidarė... Tada autobusų stoties garsiakalbis pranešė, kad autobusas šiandien į Litvinus per Akstinus nevažiuos. Ką man daryti, daugiau autobusų tai nėra... Nieko nepažįstu... Taip baisu ir liūdna pasidarė, kad ėmiau verkti atsisėdusi ant suoliuko...“

„Po kiek laiko prie manęs prisėdo nepažįstama teta iš to paties laukusiųjų būrio ir ėmė klausinėti, kur važiuoju, pas ką? Iš tos baimės nieko neprisiminiau, žinojau tik, kad važiuoju „pas Janę į kaimą“. Mažoka informacijos, todėl teta kantriai aiškinosi toliau, kas ta Janė, ką ji veikia? O mano Janė buvo nepaprasta, ji buvo labai stipri ir dar važinėjo motociklu, žalia „Emka“ su lopšiuku. Kai tik tai paminėjau, teta iš kart pasakė, tai gal Galubickienė? Taip, mano Janė yra Galubickienė. „Tai į Akstinus važiuoji?“ „Taip, į Akstinus“, – pagaliau atgavau atmintį. Tada ta nepažįstama teta sako, kad tokiu laiku pienovežis iš Raseinių grįžta į Akstinus. Jis rytą atveža pieną į Raseinius, o po pietų grįžta atgal, „einame į pieninę ir galbūt jis mus parveš“. Labai bijojau eiti su nepažįstama teta į kažkokią pieninę, bet išėjau... Baugu buvo sėsti į tą pienovežį, dvokiantį degalais ir kvepiantį pienu. Važiavome susispaudę, vairuotojas ir teta nuotaikingai šnekučiavosi, aš sėdėjau susigūžusi, bet neverkiau...

Tuo metu mama, sulaukusi laiko, kai autobusas atvyksta į Akstinus, paskambino seseriai – tetai Janei – sužinoti, kaip man sekėsi atvažiuoti? Ir išgirsta, kad autobuso nebuvo ir aš neatvažiavau. Tada mama skambina į Raseinių autobusų stotį... Ragelyje girdi, kaip per garsiakalbį praneša, kad ieškoma mergaitė tokių ir tokių požymių. Darbuotojai ima manęs ieškoti po visą stotį, tikrina visus išvažiuojančius autobusus, klausinėja žmonių, ar niekas nematė. Ir atsirado mačiusių taip atrodančią verkiančią mergaitę, kurią kažkur nusivedė kažkokia moteris... Mama į Raseinių autobusų stotį paskambino gal 10 kartų, kol sužinojo tą paskutinę žinią... Ir tą akimirką, kai mama jau ruošėsi kreiptis į miliciją, suskambo telefonas... Skambino teta Janė: „Viskas gerai, Linutė atvažiavo...“