Židgen chišme
Atsistojau netolies ir nuo kalno pamačiau kaimą, Svijagos upę, mišką palei ją, smėlėtus paplūdimius palei pakrantę, kviečių laukus ir pasijaučiau taip gerai, kad atrodė, jog galiu pakilti ir skristi. Ir uždainavau.
„Kai ievos pražysdavo, atrodydavo, tarsi vėl būtų iškritęs sniegas, bet stipraus, malonaus kvapo, kuris jausdavosi net kaime.“
Totoriai Lietuvoje gyveno nuo viduramžių, o žemių jiems įsikurti dovanojo pats Vytautas Didysis. Dar ir šiandien Lietuvą namais vadinti pasirenka naujai atvykę totoriai. Viena jų – visaginietė Guzel, net tik nepamiršusi gražių gimtinės dainų, bet ir mielai jomis besidalijanti koncertuose visoje Lietuvoje. Apie savo meilę dainai pasakoja ir dainuoja Guzel Aleksejeva:
„Visada mėgau dainuoti. Man daina – tai dalis manęs. Jei ir nedainuoju garsiai, mano viduje vis tiek visada skamba daina. Kai mokiausi mokykloje, vasarai mane išsiųsdavo pas mamos brolį į kaimą. Vietos ten pasakiškos. Virš kaimo, ant kalvų, – lapuočių miškas su kolūkio bitynu, žemuogių, žolelių ir miško gėlių pievomis iki juosmens. Žemiau nuo kaimo, palei Svijagos upę, – ievų miškas. Kai ievos pražysdavo, atrodydavo, tarsi vėl būtų iškritęs sniegas, bet stipraus, malonaus kvapo, kuris jausdavosi net kaime.
Kartą su pussesere kalvose ganėme karves. Ten augo seniai į vieną liniją pasodintos didžiulės piramidiškos tuopos. Atsistojau netolies ir nuo kalno pamačiau kaimą, Svijagos upę, mišką palei ją, smėlėtus paplūdimius palei pakrantę, kviečių laukus ir pasijaučiau taip gerai, kad atrodė, jog galiu pakilti ir skristi. Ir uždainavau: „Matau nuostabias platybes. Matau upes ir laukus. Ši miela šalelė – tai tėvynė mana.“
„Buvo toks amerikiečių dainininkas, kovotojas už laisvę Deanas Reedas. Man labai patiko jo dainos ir jo išvaizda. Ir jis turėjo tokią dainą-giesmę „We shall overcome“ („Mes įveiksime“). Šią dainą jis dainavo Santjago stadione, Čilėje, kai ten į valdžią atėjo diktatorius Pinochetas. Daugelis buvo sušaudyti šiame stadione. Bet D. Reedas nepabijojo ir dainavo, tęsė savo kovą, nežiūrėdamas į nieką. Ir kai man sunku arba aš nežinau, kaip susitvarkyti su situacija – dainuoju šią dainą. Ji man padeda išgyventi ir įveikti sunkumus, su kuriais susiduriu kelyje.“
„Na, ir galiausiai, žinoma, mano tautos dainos – totorių dainos, kurias dainuojame ansamblyje „Miras“ – suteikia man jėgų judėti toliau. Yra sena daina, kuri vadinasi „Židgen Chišme“. Daina yra apie tai, kad tenka palikti savo tėvynę, giminaičius, artimuosius, mylimus žmones ir išvykti toli. Beveik prieš 40 metų aš ir palikau savo gimtas vietas, gimines ir artimuosius ir išvykau paskui vyrą į Lietuvą.
Dar turiu senus auskarus, kurie palaiko mano ryšį su protėviais – tiksliai nežinau, kiek jiems metų, man juos padovanojo tėvo teta, o ši juos paveldėjo iš močiutės, ir jiems jau tada buvo daug metų. Mūsų giminėje įprasta visus papuošalus atiduoti vyriausiai anūkei, kad ji galėtų juos perduoti toliau. Tėvo teta turėjo tik vyriškos giminės anūkus, todėl tie auskarai atiteko man.“
Guzel šią istoriją papasakoja rusų kalba ir atlieka totorišką dainą „Zhidgen Chishme“
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė jungia labai skirtingus, įvairių tautų ir kartų Visagino gyventojus - nuo atvykusių iš tolimų kraštų iki čia gimusių, užaugusių ir savo miestą karštai mylinčių visaginiečių.
