Neregių ir silpnaregių bendruomenė

Bendruomenės istorijas surinko asociacijos „Kūrybinės jungtys“ narės: aktorė, edukatorė Viola Klimčiauskaitė ir edukatorė Eglė Nedzinskaitė.

Viola: „Esu žmogus, kuriam vaizdas yra vienas svarbiausių dalykų. Mane supantį pasaulį pirmiausia užuodžiu, paskui pamatau. Todėl pasiūlymas rinkti istorijas neregių bendruomenėje buvo ir viliojantis, ir gąsdinantis. Susitikome virtualioj aplinkoj, „Zoom“ platformoje. Žiūrėjau į tuos kvadratėlius kompiuterio ekrane ir bandžiau ką nors išskaityti, suprasti, pažinti žmones, kurių nemačiau, nejaučiau - tik girdėjau. 

Ši pažintis buvo trumpa, bet labai įdomi. Buvo momentų, kai reikėjo prisitaikyti prie jų humoro, nutylėjimų. Jie pasakojo apie pasaulį, kuriame jau kuris laikas gyvenu, bet pasirodo pažįstu toli gražu ne visas jo puses. Tai mane ir gąsdino ir žadino norą kuo daugiau apie jį sužinoti. 

Ačiū už padovanotą kelionę į kitą realybę, kai keliauti dėl pandemijos buvo neįmanoma. Dabar aš senamiesčio gatves matau kitaip, skaičiuoju stulpus šaligatvio viduryje Užupyje prie Tymo turgaus ir svarstau, kaip mano naujieji pažįstami juos apeitų. O Irmos garsinių nuotraukų idėją tai skolinuosi ir tikrai ilgai negrąžinsiu. Ačiū.“

Eglė: „Ši bendruomenė buvo visai kitokia - ne tik todėl, kad formaliai nėra bendruomenė, ne visi dalyviai pažinojo vienas kitą, jungė juos ne amžius, interesai ar bendra veikla, o fizinis bruožas - silpnaregystė ar aklumas. Tačiau jie jautėsi turintys reprezentuoti daugiau nei save - visą ar bent dalį silpnaregių ir aklųjų Lietuvoje.

Nenuostabu, kad ir susitikimuose asmeninius pasakojimus ne kartą pakeitė diskusija apie tai, kiek galime sau leisti būti atvirais, kiek ir kaip turime kalbėti apie negalią. Galbūt ši atsakomybė, o gal ir nuotolis prisidėjo prie to, kad ne visi dalyviai “atrado” istoriją, kuria norėtų pasidalinti.

Į antrą susitikimą susirinko jau kiek pakitusi bendruomenė ir tai man buvo gal ryškiausias “lūžis” darbo procese. Vietoj vyresnių dalyvių iš Klaipėdos, prie projekto prisijungė nuolatiniai visų projektų dalyviai. Nors “lūžio” istorijų pasakojime nefiksuočiau - kiekvieno susitikimo metu atsirasdavo naujų istorijų, o ir senos prasiplėsdavo, įgaudavo naujų detalių.

Šioje bendruomenėje labiausiai įstrigo tai, jog kiekvienas jų paviešintas pasakojimas yra tarsi politinis veiksmas. Tai ne tik noras dalintis su pasauliu, bet ir asmeninė drąsa - pasakyti, kad esu toks, koks esu ir kad yra pasaulis, kitoks nei regintiesiems įprasta. Manau, kad būtent pokalbiai šiame projekte įkvėpė tos drąsos ir kai kuriems dalyviams.

Kaskart susitikus, aklieji ir silpnaregiai moko mane apie tą pasaulį, kuriame dalykai jaučiasi kitokie. Už tai aš jiems labai dėkinga. Ir norėčiau susitikti dar :)“