Kudirkos kupiūra
Gal ir linksma kartais suvalkietį palaikyti tikru savo regiono atstovu, bet būti skrupulingu ir taupiu žmogumi yra visai neblogai.
„Vieną kartą mano tėtis, dirbdamas visai šalia muitinės, namo parnešė 500 litų kupiūrą su Kudirka. Tuo metu Kudirką aš jau gerai žinojau ir man toks radinys paliko didelį įspūdį – tokio „didelio“ pinigo niekas nebuvo matęs.“
Yra įvairių požiūrių į pinigus – nuo mojavimo jais savo „YouTube“ kanale iki gėdijimosi apie pinigus kalbėti, nes jie nesuderinami su dvasingumu. Tačiau yra ir variantas, kai į pinigus žiūrima ne kaip į vartojimo atributus, o kaip į atsakomybę už savo gyvenimą. Pasakoja Indrė Kubiliūtė:
„Taip jau išėjo, kad užaugau praktiškoje ir sunkiai dirbančioje šeimoje. Gal ir linksma kartais suvalkietį palaikyti tikru savo regiono atstovu, bet būti skrupulingu ir taupiu žmogumi yra visai neblogai. Bent jau aš taip manau. Taigi ne tik pinigai, bet ir daiktų vertė, savarankiškai uždirbti malonumai man jau vaikystėje atrodė labai svarbūs dalykai.
Kai buvau labai maža, močiutė man padovanojo mano pirmąją piniginę – raudoną, mažą, su „senovišku“ užsegimu. Kadangi jau tada gaudavau šiek tiek dienpinigių kartą per mėnesį, ta piniginė man buvo labai svarbi – čia galėjau juos ir susidėti. Visi ten esantys pinigai buvo mano ir galėjau juos tvarkyti taip, kaip norėjau.“
„Apskritai pinigai mūsų apylinkėse buvo labai (vaikui) įdomi tema – gyvenome visai arti valstybės sienos ir vienos didžiausių muitinių Lietuvoje. Pro čia visada keliaudavo įvairių tautybių žmonės ir piniginėje turėti kelių valiutų pinigų buvo visiškai normalu. Tačiau mane labiau domino lietuviška valiuta. Vieną kartą mano tėtis, dirbdamas visai šalia muitinės, namo parnešė 500 litų kupiūrą su Kudirka. Tuo metu Kudirką aš jau gerai žinojau ir man toks radinys paliko didelį įspūdį – tokio „didelio“ pinigo niekas nebuvo matęs. Tai buvo graži kupiūra: raudona (visai kaip mano piniginė), ant jos buvo pavaizduotas varpas, „kažkokia tekanti upė“... Kai man ją atsargiai padavė palaikyti, labai bijojau, nes tai atrodė man neprieinamas ir labai svarbus daiktas…
Augant piniginė tapo vis svarbesne ir sudėtingesne idėja – dabar buvo galima už jos turinį ne tiknusipirkti saldainių, bet reikėjo ir mokėti už tokius „suaugusiųjų daiktus“, kaip telefono sąskaita ar rūbai. Realesnis tapo ir tikras suaugusio žmogaus piniginės įvaizdis, atitinkamas panešiotos odos kvapas – tokias pinigines turi tik suaugę, atsakingi ir laisvi žmonės. Keista, bet pirmąją „tikrą“ piniginę įsigijau gana vėlai – gal 10 ar 11 klasėje. Ilgai ieškojau tokios, kokios norėjau, ir visada maniau, kad tai yra vienas atsakingiausių žmogaus pirkinių.“
„Dar didesnę prasmę ji įgavo išvykus studijuoti į Vilnių, pradėjus dirbti, kai piniginės turinys tapo dar brangesnis. Juk visas suaugusio žmogaus gyvenimas gali tilpti į jo piniginę. O pas mane dar nuo mažens piniginėje galima rasti visokių įdomiausių dalykėlių (ne tik pinigų!): juokingų kalendorių, spalvotų čekių iš užsienio, pačios kažkada seniai užrašytų laiškelių…
Dabar, kai jau gyvenu laisvai ir savarankiškai, ta pati (!) piniginė vis dar yra su manimi. Dabar tai yra mano gyvenimo dalis, mano atsakomybė tvarkyti savo gyvenimą. Tai man ir yra tikroji laisvė – atsakomybė atsakyti už save, kurti, turėti savo išteklius ir su jais formuoti save, savo gyvenimą. Ironiška, jog pinigai yra turbūt pats materialiausias dalykas pasaulyje. Man jie visada turi daug gilesnę prasmę – laisvę ne pirkti, įsigyti, o atsakyti už save, gyventi savo gyvenimą.“
Kiti bendruomenės radiniai
Vilniaus universiteto studentai ir dėstytojai, kurių dauguma susibūrę folkloro ansamblyje „Ratilio“.
