Vilniaus universiteto bendruomenė

Bendruomenės istorijas surinko asociacijos „Kūrybinės jungtys“ nariai: vizualiųjų menų kūrėja Jelena Škulienė ir teatro kūrėjas Justas Tertelis.

Jelena: „Kai pamačiau pirmą kartą visą būrį žmonių, net išsigandau - 16, 17? Įdomiausia, kad baimė dirbti su istorijomis tokioje didelėje grupėje nepasitvirtino. Istorijų gaudyklės ir pynimai vyko sklandžiai, nors ir intensyviai, kiekvieną kartą bandant suspėti išgirsti kiekvieną, bet su net keistu entuziazmu ir kažkokiu vidiniu varikliu, kurio kaip tik stinga per sesijas, begalinius rašto darbų deadlainus.

O Tadas paminėjo šviesą. Istorijų fiksavimo pabaigoj, kai gaudė portretus ir daiktus Auloj, buvusioj junkerių šokių salėje, kurtoje caro laikais, gigantiškoje erdvėje su dabar retais parketais ir sceninėmis sunkiomis užuolaidomis. Didžioji Aula (Aula Magna) skelbia erdvės poreikį, o paskui - šokio ir kultūros poreikio galią. Dabar ši salė jau senokai būdama Vilniaus Universiteto kultūros centro dalimi, įvairių šokių ir muzikos kolektyvų repeticijų gausą buria Čiurlionio gatvėje. Beje, čia vyksta ir istorijų pasakojimų vakarai, sako Gintė, šio centro vadovė.

Mūsų istorijų pasakotojai iš VU - studentai ir dėstytojai, nuo biochemijos iki kultūros komunikacijos. Daugumą jungia priklausymas Ratilio - folkloro ansambliui. Ir taip, Tadas,  fiksuodamas akimirkas ir prašydamas kiekvieną gyvai perpasakoti dar kartą istoriją, pataikė taikliai dėl šviesos pojūčio.“

Justas: „Visų pirma reikia pasakyti, kad mūsų visas procesas vyko nuotoliniu būdu. Gyvenimas pandemijos sąlygomis įtakojo mūsų procesą, galimybes susitikiti ir tai, kad bendruomenės dalyviai dažnai po visos dienos buvimo online, būdavo kiek nuvargę, tačiau visuomet džiugindavo jų labai greitas įsijungimas į procesą. Nors grupėje turėjome ir vyresnių VU darbuotojų, tačiau didžioji grupės dalis, su kuria keliavome per istorijų pasakojimo kūrybines dirbtuves, buvo jauna ir studentiška. Tai matyt naturalu, kad universitetas visų pirma yra studentų vieta. Norisi išskirti dalyvių smalsumą, atvirumą, sąmoningumą procese, buvo džiugu matyti vidinę dalyvių kultūrą išklausant vienas kitą, kūrybingumą padedant tobulinti vienas kito istorijas ir nuoširdumą duodant grįžtamąjį ryšį ir džiaugiantis už vienas kito kūrinius.

Taip pat kalbėdami apie šią grupę, negalime nepasakyti „Ratilio“. Dalį studentų vienijo priklausymas šiam legendiniam VU koletyvui, todėl nenuostabu, kad dalis istorijų ir buvo susiję su muzika, šokiais ar dainomis. Man pačiam buvo atgaiva susitikti su šia gyva ir mąslia ir dinamiška grupe žmonių, buvo labai įdomu ir džiugu klausytis jaunų žmonių istorijų ir įžvalgų procese, bet įdomiausia buvo pamatyti vienas kitą gyvai, jau pasibaigus procesui ir susirinkus į fotosesiją atrodė, kad jau taip seniai ir gerai vieni kitus pažįstam, kad istorijos ir pasakojimai liejosi nesustodami.“