Laimės centai

Jelena Škulienė, Justas Tertelis

Andrew pasiūlė – žiūrėkit, o jei pakalbėčiau su savo močiute, kad paprašytų bičiulio ūkininko pakviesti jus vasarai skinti aviečių? Norit? Turėsit progą legaliai nukeliauti iki Škotijos. Nugi aišku, kad norim!

„Paveža aiškiai apsirūkiusių hipių linksmas autobusiukas. Važiuojam 200 km su įspūdingos išvaizdos furistu, kuris nenutildamas pasakoja, koks laimingas taip važinėdamas.“

Pirmosios kelionės į Vakarus iš naujai nepriklausomybę atgavusios Lietuvos nebuvo lengvos – dviejų pasaulių skirtumas dar buvo didelis. Retas turėjo patirties, pinigų ir kalbos žinių, bet visus to meto keliautojus vienijo entuziazmas ir misija pristatyti savo šalį, apie kurią dar nedaug kas girdėjo. Pasakoja Ramunė Žilinskienė:

„Eurą Lietuvoje turim nuo 2015-ųjų, bet baltos lengvutės lietuviškų centų monetos ant mano stalo tebeguli – pačiupinėju, pakiloju. Ar esat kada apžiūrėję, kokios jos gražios? Tą 1993-iųjų vasarą Lietuvoje vietoj pereinamųjų „žvėriukų“, arba „vagnorkių“, pagaliau buvo įvestas litas, o aš baigiau universitetą. Turėjome bendraamžį bičiulį škotą Andrew, dirbusį Lietuvos radijuje, kuriam tuomet padėjome išgyventi blokados ir kitus to meto sunkumus (pvz., karšto vandens nebuvimą), o iš jo mokėmės tos tikrosios, ne knyginės, o plepamosios anglų kalbos ir daug klausėmės apie bepradedantį atsiverti platų pasaulį į vakarus nuo mūsų (tą į rytus buvau visai neblogai išmaišiusi). Pinigų nebuvo, godulys keliauti ir pamatyti – didžiulis. Sykį, bevakarojant bendrabutyje, Andrew pasiūlė – žiūrėkit, o jei pakalbėčiau su savo močiute, kad paprašytų bičiulio ūkininko pakviesti jus vasarai skinti aviečių? Norit? Talkininkų jiems visada reikia! Gausit iškvietimą, turėsit progą legaliai nukeliauti iki Škotijos. Nugi aišku, kad norim! Gerai, imam.“

„Pradedam ruoštis su studentu broliu ir dar dviem bičiuliais (planas važiuoti dviem grupelėm). Laišku gaunam iškvietimą (vadinas, įleis į UK, o prieš tai prireikus išduos vizas per kertamas šalis). Į Lenkiją vizos jau nereikia, Danija irgi jau leidžia be vizos – ryškėja planas: keliaujam iki lenkiško Svinouiscio (Świnoujście), iki kelto į Daniją (autobusu, traukiniu). Prieš įlipant į keltą brolis dar spėja susimokėti baudą iš tų menkų turimų santaupų, nes ankstų rytą prispirtas gamtinių reikalų nebesuskubo susirast tualeto ir pasinaudojo vietiniais krūmais – pirmas krikštas toks kelioninis. Persikeliam į Kopenhagą. Planas keltu persikelt į UK nepavyksta (nepamirškim, interneto tai nėr, informacija medžiojama gerokai kitaip!). Išmiegam geležinkelio stoties prieigose ir ryte perkamės už beveik paskutinius pinigus lėktuvo bilietą, nusileidžiam naktį Londone. Mūsų iškvietimas tinka, pasieniečiai gerokai pakalbinę įleidžia, valio!

Naktį praleidžiam savo mažutėj palapinėj dilgėlyne prie oro uosto, ir prasideda ~800 km tranzavimas iki Mr McDonaldo ūkio. Pradžioj sunku suprasti, ką kalba tie draugiški užkalbintieji britai, nors įsivaizdavom, kad kalbą mokam. Pamažėl išmokstam tranzuoti vis sėkmingiau (geri žmonės paaiškina, kad geriausia laukti „roundabout’e“ (žiede) – prireikia laiko suprasti, kas čia per vietovardis). Tenka ir paėjėti keliais, kur šiaip vaikščioti draudžiama, švilpiant pro šalį mašinom, ir kelias valandas palaukti pakelta ranka pakelėje, ir pernakvoti miškelyje.“

„Paveža aiškiai apsirūkiusių hipių linksmas autobusiukas. Važiuojam 200 km su įspūdingos išvaizdos furistu, kuris nenutildamas pasakoja, koks laimingas taip važinėdamas, ir kaip nenubaustam viršyti greitį – va, racijos veikia, ir draugystės su kitais furistais yra gėris. Važiuojam su temperamentinga juodaode, kuri nuklysta žiede, ir grįžti į trasą užtrunkam gerą valandą, visą tą laiką ji ramina mus ir save, kad viskas čia bus gerai. Mus žiauriai peršlapusius pavėžėja jaunas verslininkas prabangiu mersu, klausiam – kodėl jūs taip, juk liks baisios sėdynės nuo mūsų kuprinių? Ogi todėl, kad kažkada jį tranzuojantį žmonės paveždavo ir jis būtinai tą skolą nori grąžinti kitiems. Paskutinius 7 kilometrus iki ūkio jau atveža vietinis linksmas jaunas ūkininkas, labai škotiškos tarties, šiaip važiavęs priešinga kryptim, bet pasigailėjęs nusikalusių keliauninkų porelės. Kai po beveik 3 parų kelionės pasiekiam Mr. McDonaldo avietynus aukštai Škotijos kalvose ir numetę kuprines ištiesiam kojas pievoje prie mums priskirto gyvenimui vagonėlio, toks nuovargis ir toks laisvės ir atsivėrusio didelio pasaulio džiaugsmas plaučiuose…

O kaip su tais lietuviškais centais? Jie liko kiekvienoje iš mus pavežusių mašinų, apie juos pasakojom ir dovanojom, savo gan kuklia anglų kalba išdidžiai pasakodami, kur yra Lietuva, kad ji jau trečius metus kaip nebe Sovietų Sąjungos dalis ir kad šią vasarą pagaliau įvestas litas, ir jūs pirmieji gaunate visiškai naujas pačias gražiausias monetas, kurios iš tikrųjų tai laimės monetos, niekam nesakykit ir saugokit! Neišdalintas, pakeliavusias iki Škotijos ir atgal monetas tebesaugau.“