Mirgos Vėliava
Mirgos senelis Jonas Knystautas name saugojo vieną ypatingą daiktą, kurį karo metais įteikė Kulių valsčiaus raštininkas Kavolius.
„Aš tau paliek tų, nes žinau, tu esi teisings žmogus, tu išsaugosi. Nu ton vėliavų, – sako, – tu išsaugosi“
„Aš gimiau 1965 m. Sesė buvo jau 5 metų, jau galėjo eiti į darželį, kur nuo seniau neleisdavo, o aš tik dviejų mėnesių, tai samdė auklę. Mama išėjo į darbą, atvažiavo bočius, mamos tėvas, paveizėt. Vaka veini, susiėmė tuos vakus ir išsivežė į kaimą. Nu, ir mane nuo keturių mėnesių augino bočiai. Labai faini bočia, ir kiekvieną vasarą važiuodavau tik prie bočių – jokių stovyklų, jokių nieko ir tep. Reikėj – vis laik spaudė prie darba, tai šakalių prinešt, tai dar kon, tai dar kon – visko dar buv tep.“
Mirgos vaikystės kaimas įsikūręs greta didžiausios Žemaitijos pelkės. Iš jos ateidavo ir paslaptingų būtybių: „Dar prisimen, iš kur tas folklors atein. Vasaros pradžioj pražyda biliūna. Tep nukritę. Ir net vakar su močiut parėjom iš tvarto apsišėrę viskon, sako: „Mirgele, reik suriš tuos biliūnus, žinai.“ Ieškojau šniūro nebuvo, žinai, nieka, ir nuėjom gult. Aš iš ryta atsikeliu, Jėzau, einu dar žyr, biliūnai pririšt. Bėg: „Mama, mama, matei, kas pririš?“ „Nu tai buv Laumės atėjusios, – saka, – i surišo.“ Jėzau, kiek turėjau galvoj, kas anos yr. Bet va laumės, sak, buvo atėjus. Ir žinojau kažko iš vaikystės, kur ten mat yra, ten pelkyna, ten vakarais ypač neik, nes ten laumės. Taip žinojau visokių tokių.“
Be šių vasarų turbūt nebūtų Mirgos širdyje užgimusi meilė liaudiškai dainai, vaidinimams ir kūrybai. Ar esate girdėję pasakojimą apie užkasto lobio paieškas? Pasakoja Mirga:
Mirgos senelis Jonas Knystautas šiame name saugojo ir vieną ypatingą daiktą, kurį karo metais įteikė Kulių valsčiaus raštininkas Kavolius. Vyras pažinojo Mirgos senelius, nes pas juos ūkyje tarpukariu dirbo jo žmona. Mirga pasakoja:„Anie nebuvo dideli ūkininka, iki trisdešimt hektarų žems turėjo, ne tiek daug, bet sumdydavo. Sumdydavo merga, būdavo vis tiek gyvulių nemažai, visko. Anie buvo prieš karą. Tie sumdinia. Nu vo. Ir ta Kavolienė, ana merga būdama, negaliu pasakyt, kiek ji metų tarnava, gal kelis metus, ir, mata, susipažino su tais bočiais.Nu kun pasakoj teta. Čia buvo 45-i, 46-i meta. Užej rusų kareivia, pagava ją ir, sak, laba žiauria išniekina. Ir ana un tiek paveikia, kad una tiek susirga, kad mirė laba greit. Nu nepergyveno to išniekinimo žiauriai ir tada tas jos vyrs irgi kap buv seniūnijos sekretorius. Ir tada atėjo rusai, ir tada jis buvo beviltiškoj padėty, tai pasiėmė spausdinim vokišk mašinėlė, vėliavą ir išėj. Bet išeidams užėjo į Reiskius ir atidavė juos bočiam. Tik vat teta sakė, kad tėvs pasakė (na Knistauts Jons pasakė) ton kad, sako: „Aš tau paliek tų, nes žinau, tu esi teisings žmogus, tu išsaugosi. Nu ton vėliavų, – sako, – tu išsaugosi. Tep susiklostė – most ta žmona vis tiek žinoj bočius.“
Vėliava Mirgos bočių name buvo slepiama skrynioje iki pat 1989 m. vasario 16-osios, kai garbingai buvo išskleista Kulių bažnyčioje. Šią ypatingą dieną dar spėjo pamatyti Mirgos močiutė ir į anapilį iškeliavo po penkių dienų:
„89-ais tą vėliavą iškėlė. Aš nebuvau, tada dar studentė kaip tik buvau. Kaip tik baigiamieji, 89-ais aš baigiau. Bet čia iškėlė jau… Ai, močiutė daugiau papasakojo Degučiui, tada klebons čia buvo ir paprašė, ir iškel ton vėliavą. Degutis irgi toks šveisus buvo, toks irgi to atgimimo klebons. O tep, kap iš tikrųjų tep ir buvo. Žadėj Zuzans vyrs ar Zuzan, anie buva kap ir susitarę, žadėj ateit – močiut būtų papasakojus daugiau ton istorij. Nu bet ir pasibaik močiutės gyvenims – taip ir buv.“
Su trispalvės ir skrynios istorija Mirgai dar teks susidurti per jos su vyru įkurtą Kulių etnografinį ansamblį „Vaisgamta“. 2018 m. kolektyvas dalyvavo Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje. Čia Mirgai ir kilo mintis Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga panaudoti bočelių vėliavą vaidinime „Skrynios paslaptis“:
„Man scenarijai laba paprasta – primityvūs. Mes darėm taip, kaip per visą tum mūsų pasirodymą – dvidešimt minučių – mes auklėjom vaiką. Nu ir tep, pavyzdžiui, išėjom į sceną, išsinešėm skrynią – padėjom. Ir pačioj pradžioj priena vaks ir mones klausia, kas čia yr toj skrynioj. Sakau: „Agutėl, daba einam, dirbkim kažkuom kitkom,“ Neruodom. Priėjom prie Audriaus: „Parodyk, kas čia?“ – „Agutėli, eik paklausyk, kap vyra dainouj.“ Paskiau Livei ten sak: „Ne tau ten kišt nosies, ne tau ten rūp.“ Ir vėl kits numeris. Ėjom ėjom ir ta vaks, žinai. Ir un galų gal vis tiek turi pasibaigt, žinai, ten tep ir tep apžaidėm. Nu daba jau žina, sakau: „Agutėli, einom, nu dabar laiks parodyt.“ Išėmiau vėliavą, ir ištiesėm, tokia stora. Sakau: „Agutėli, čia yra mona seniėlių vėliava.“ Sakau: „1945-ais iš Kulių valsčiau ta vėliava buvo paimta ir paslapčia atnešta į Reiskių kaimą. Ir atidouta Jono Knistauto. Jons ir Branyt Knistauta buvo mon bočelia. Ir anie ton vėliavą išsaugoj monei.“ Sakau: „Agotel, ateis tokia deina, kad nebebus monęs. (ir veins sulunksta ton vėliava). Daba, Agoteli, tu imk ir tu saugok ton vėliavon.“
„Vaisgamtos“ kolektyvas, dalyvaudamas šioje šventėje, ilgai slėptą senąją Kulių valsčiaus trispalvę iškėlė ir Vilniaus Katedros aikštėje.
Pasiklausykite Mirgos atliekamų dainų ištraukų:
Trispalvės grįžimas
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė, kuri puoselėja savo krašto istorijos muziejų, organizuoja renginius, buria tiek senuosius kuliškius, tiek naujakurius ar po gyvenimo užsienyje sugrįžusius narius.
