Petronės armonika
Kartą mergina išgirdo, kad Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykla priima muzikalius vaikus. Nors ir neturėjo jokio pradinio muzikinio išsilavinimo, Stasė nusprendė pabandyti – „vis tiek niekas per galvą neduos“, pamanė ji.
„Apie muzikantę netruko sužinoti šventės „Petronės armonika“ organizatoriai. Šis renginys – vienintelis Lietuvoje, kuriame varžosi įvairių tipų armonikomis grojančios moterys ir merginos.“
Kai Stasė Norkienė pirmą kartą į rankas paėmė brolio armoniką, ji dar nežinojo, koks tai svarbus ir daug ką nulemsiantis gyvenimo momentas. Atkaklus vaikas po daugybės metų ugdys kitus ir bus apdovanotas garbingais prizais. Bet iki tol praeis nei daug, nei mažai – per penkiasdešimt metų.
Muzika S. Norkienę lydi nuo pat vaikystės. Jos tėtis buvo gabus liaudies smuikininkas, grieždavęs vestuvėse. Stasė prisimena, kad tais laikais šventėse pakakdavo ir vieno muzikanto. Ji augo su broliais, kurie taip pat turėjo gabumų muzikai. Vienas brolis, tėčio išmokytas groti smuiku, paaugęs susitaupė ir nusipirko armoniką – tam, kad šeimoje būtų įvairesnių instrumentų. Kai tik broliai išeidavo į darbus, išmušdavo Stasės valanda. Pirmokė pasiimdavo brolio armoniką, atsisėsdavo prie stalo ir „duodavo“ kelias valandas, kol kairė ir dešinė rankos susiderindavo. Tuomet vaikui buvo ypač smagu.
Stasė natas pažinti ir akordus sugroti mokėsi pati, o pagrindinius dalykus parodydavo broliai. Vėliau vienas jų nusipirko akordeoną – sesutė juo groti irgi netruko išmokti. Stasės noras tobulėti ir apie muziką sužinoti daugiau buvo didelis, tačiau tuo metu gyvendama atokiame Dzūkijos kaime apie papildomas muzikos pamokas galėjo tik pasvajoti. Nepadėjo ir tai, kad artimiausios mokyklos muzikos mokytojas dažnai sirgdavo ir pamokų tiesiog nebūdavo. Tačiau vaikai patys susikūrė koncertinę programą ir Stasė į mokyklos sceną ne kartą lipo atlikti pačios išmoktų kūrinių.
Kartą, jau bebaigdama mokslus, mergina išgirdo, kad Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykla priima muzikalius vaikus. Nors ir neturėjo jokio pradinio muzikinio išsilavinimo, Stasė nusprendė pabandyti – „vis tiek niekas per galvą neduos“, pamanė ji. Drąsa atsipirko su kaupu – Stasė iškart buvo priimta ir įvertinta už gerus muzikinius duomenis. Čia, nors ir pradėjo lankyti pamokas pas akordeono dėstytoją, mergina mokėsi dirigavimo ir chorvedybos. Baigusi šią mokyklą, Stasė užbaigė ir vieną gyvenimo etapą – gavusi darbo paskyrimą atsikraustė į Aukštaitiją.
2020 m. rugsėjo 1-ąją sukako lygiai 50 metų, kai S. Norkienė namais vadina Sližių kraštą. Čia moteris subūrė muzikinių kolektyvų, trisdešimt penktus metus skaičiuojantį folkloro ansamblį. Labai pravertė ir Stasės armonikos įgūdžiai – juk prie folkloro armonika tiesiog būtinai reikalinga. Šio instrumento paslapčių muzikantė moko ir kitus. Stasė groti išmokė tris vaikus, kuriuos pati veždavo į „Tramtatulio“ konkursus.
Apie aktyvią ir puikiai armoniką valdančią muzikantę netruko sužinoti Panevėžio rajone, Miežiškiuose, organizuojamos šventės „Petronės armonika“ organizatoriai. Šis renginys – vienintelis Lietuvoje, kuriame varžosi įvairių tipų armonikomis grojančios moterys ir merginos. 2017 m. į konkursą buvo pakviesta ir Stasė. Čia, kaip ir Kauno muzikos mokykloje, jos talentas buvo įvertintas: moteris laimėjo pagrindinį prizą – miežiškiečio tautodailininko Eduardo Tito sukurtą Petronės skulptūrėlę. O dviguba sėkmė aplankė dar ir dėl to, kad daug metų tai buvo pereinamasis prizas, o nuo 2017-ųjų skulptūrėlę galima pasilikti. Dabar medinė Petronė su armonika visus Sližių bendruomenės namų svečius džiugins nuolat, o Stasei primins, kad klausantis vidinio balso anksčiau ar vėliau į duris pasibeldžia sėkmė. Akordeonu Stasė groja iki pat šios dienos.
Kiti bendruomenės radiniai
Ukmergės rajono Kultuvėnų, Samantonių, Sližių, Pauplių, Knyzlaukio, Kelmų, Gavėnonių, Minderiškių ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai nuo 2003 m. susivienijo sukūrę veiklią Sližių krašto bendruomenę.
