Suvenyriniai maišeliai
1917 m. liepos 25 d. po rugiapjūtės prisistatė vokiečiai ir paliepė kulti rugius su jų atsivežta kuliamąja mašina. Ūkininkai nepakluso ir nutempė ją iš savo laukų.
„Šis įvykis taip giliai įsispaudęs į krašto savimonę, kad duonos kepalas tapo neatsiejamu Sližių krašto simboliu.“
Ne kiekvienas kraštas gali pasigirti tokia istorija, kokią gali papasakoti Sližiai. Tai istorija apie bendruomenę, kuri dar iki Lietuvai tapus nepriklausomai pasipriešino ginkluotam užpuolikui gindama savo žemę ir savo duoną. Šis įvykis taip giliai įsispaudęs į krašto savimonę, kad duonos kepalas tapo neatsiejamu Sližių krašto simboliu.
Sližių kraštu vadinami Kultuvėnų, Samantonių, Sližių, Pauplių, Knyzlaukio, Kelmų, Gavėnonių, Minderiškių ir kiti aplinkiniai kaimai, kurių gyventojai yra sukūrę Sližių krašto bendruomenę. 2013 m. artėjant šios bendruomenės įsikūrimo dešimtmečiui, Rūtai Lukenskienei kilo idėja pagaminti suvenyrus, reprezentuojančius visą šį kraštą. Kas geriausiai apibūdina sližiškius, pasufleravo pati istorija – įvykiai vieną vasaros dieną, buvusią jau daugiau nei prieš 100 metų.
O buvo taip. Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvą užėmę vokiečiai krašto išteklius pradėjo naudoti savoms reikmėms. 1917 m. buvo išleistas įsakymas ūkininkams nupjautus rugius vežti ne į savo kluonus, bet į laukus prie kuliamųjų mašinų. Čia jie turėjo savo rugius iškulti ir atiduoti vokiečiams. Ūkininkui numatyta palikti tik rugių kitai sėjai ir vos po 200 gramų dienai prasimaitinti. Ore pradėjo sklandyti nelaimių ir bado šmėkla.
Pirmieji apylinkėse rugius turėjo pjauti Sližių krašto ūkininkai, nes prie Šventosios upės žemė kitokia ir čia javai sunoksta anksčiau nei kitur. Ši aplinkybė tapo lemtinga visam kraštui. 1917 m. liepos 25 d. po rugiapjūtės prisistatė vokiečiai ir paliepė kulti rugius su jų atsivežta kuliamąja mašina. Ūkininkai nepakluso ir, nusprendę savo rugių neatiduoti, nutempė kuliamąją mašiną iš savo laukų. Praėjus kelioms valandoms atvyko daugiau vokiečių kareivių, o prieš juos išėjo visa bendruomenė: vyrai, moterys ir jaunimas. Prisimenama, kad ūkininkas Žilinskas davė vienam vokiečiui lazda per durtuvą, o kareivis atšoko atgal ir iššovė. Pasipylė daugiau šūvių. Lazdomis ginkluoti ūkininkai krito nelygioje kovoje prieš kareivius – iškart žuvo trys ūkininkai, dar du vyrai ir dvi moterys nuo žaizdų užgeso Ukmergėje, kur buvo nuvežti vienu vežimu su kritusiais ir sužeistaisiais.
Kitą dieną vokiečiai suėmė beveik visus apylinkės vyrus ir savaitę laikė uždarytus arklidėje. Kelis kartus tardė ir ragino prisipažinti, kad mušė vokiečius. Ūkininkai laikėsi vieningai ir tylėjo. Beveik visi buvo paleisti, išskyrus penkis – juos teismas nuteisė 15 metų kalėjimo ir išvežė į Vilnių. Juos čia išlaikė daugiau nei vienus metus, iki pat karo pabaigos. Vienas rugių sukilimo dalyvis kalėjime laisvės nebesulaukė. Tačiau vokiečiai javų paėmimo savo reikmėms įsakymą atšaukė.
Tokia didele kaina buvo apginta tėvų žemė ir vaikų duona. Todėl, kai reikėjo pagaminti bendruomenę reprezentuojantį simbolį, Sližių moterys draugiškai ir su dideliu užsidegimu ėmėsi darbo: vienos siuvo lininius maišelius, kitos į juos pylė apylinkėse užaugintus grūdus, dar kitos virveles pynė, kas miniatiūrinius spragilus gamino, o kas etiketes su Sližių emblema dailino. Taip gimė Sližių krašto atminimo maišeliai, kuriuose saugomi ne tik čia užauginti grūdai, bet ir laisvę mylinčių sližiškių istorija.
Dabar šie suvenyriniai atminties maišeliai su meile dovanojami bendruomenės svečiams. Gal ir Jūs, čia apsilankę ir susipažinę su šviesiais šio krašto žmonėmis, jiems patiksite ir neišvažiuosite tuščiomis.
1917 m. grūdų maištas Lietuvoje
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Ukmergės rajono Kultuvėnų, Samantonių, Sližių, Pauplių, Knyzlaukio, Kelmų, Gavėnonių, Minderiškių ir kitų aplinkinių kaimų gyventojai nuo 2003 m. susivienijo sukūrę veiklią Sližių krašto bendruomenę.
