Joniškio-Žagarės bendruomenė
Bendruomenėje susibūrę veiklūs žmonės, kurių gyvenimai susipynę su Joniškiu, Žagare ar šiais abejais miestais. Čia Ryga arčiau nei Vilnius, o sapnai tikresni, nei atnaujinta geležinkelio stotis.
Bendruomenės istorijas surinko asociacijos „Kūrybinės jungtys“ nariai: grafikos dizainerė, iliustratorė Birutė Bikelytė ir teatro kūrėjas Justas Tertelis.
Birutė: „Nuo Vilniaus iki Joniškio kelias tikrai labai ilgas, nuo pažįstamų vietovių besukant vis į mažesnius keliukus po kelių valandų kelionės pradedi jaustis jau lyg ir užsienyje, lyg kitokie laukai, lyg kitokie kombainai. Lygiai taip pat ir su šios vietos bendruomene - lyg esi vis dar Lietuvoje, bet lyg ir užsienyje. Visų pirma, bepasakojant išryškėjo mistiškumas, apgaubęs turbūt didžiąją dalį išgirstų istorijų, beveik kaip filmuose. O antra - pirma šių dalyvių sostinė - Ryga. Latvija vis įsirašydavo į pasakotas istorijas - tai kriaušę pavadino herojos garbei, tai “bernu pasaulis” kelia klausimų kur merginų pasaulis, ir taip be galo.
Kaip fasilitatorei su bendruomene dirbti buvo labai įdomu, nes visų pirma šiuos žmones vienijo tik du dalykai: gyvenamoji lokacija ir noras pasidalinti. Kaip šiuos žmones apjungti, leisti pasipasakoti, bet tuo pačiu ir prašyti išklausyti buvo pagrindinis tikslas. Kada įvyko lūžis tiksliai nemačiau, atsimenu tik kad paskutinį kartą susitikus šie žmonės jau buvo pasakotojų bendruomenė, tarėsi dėl kitų kartų, kai galės susitikti pasipasakoti ir dėkojo mums už pamokymą kaip pasakoti. Kaip jie patys minėjo - ne pliurpti, o pasakoti.“
Justas: „Prisimenu, kad tą tikrai ilgą kelią nuo Vilniaus iki Joniškio važiavome su šiokiu tokiu virpuliu, nes nelabai įsivaizdavome, kokius žmones sutiksime Joniškyje, kaip jie priims šio muziejaus idėją, kiek norės dalintis savo istorijomis ir pan. Joniškyje aš iki tol irgi nebuvau buvęs, tai buvo įdomu pamatyti ir miestą apie kurį tik buvau girdėjęs, o prieš mūsų susitikimą ir šiek tiek daugiau pasityrinėjęs. Tačiau kai nuvažiavome ir Joniškio bibliotekos salėje susitikome su šiais žmonėmis visas jaudulys ir nežinia išsisklaidė, nes buvome sutikti labai šiltai. Visi dalyviai labai smalsiai klausėsi, apie ką gi bus šis projektas ir kaip galės prie jo prisidėti.
Ir kai tik pradėjome pirmąsias istorijų pasakojimo dirbtuves, supratau, kad čia išgirsime įvairiausių istorijų. Ir tikrai išgirdome, daug įvairiausių istorijų ir apie Joniškį, Žagarę ir apie laisvę, pasienį, Rygą, sovietmetį, traukinius, mistinius dalykus ir visą Žiemgalos regioną. Pasakojant istorijas, tikrai buvo ir daug juoko, buvo ir jautrių pasakojimų suvilgdžiusių akis. Labai dažnai iššūkis buvo leisti kitam pabaigti istoriją, nes beklausant jau daug kam sukildavo savi prisiminimai, ir norėdavosi vieni kitus papildyti ar oponuoti. Grupė buvo iš įvairių žmonių, kurie prieš susitinkant nelabai pažinojo vienas kitą, tačiau istorijų pasakojimo procese turėjo galimybę giliau vienas kitą pažinti ir kai sedėjome paskutiniame susitikime, džiugino, kad dalyviams šis procesas tikrai buvo įdomus, nes skambėjo kalbos, kad reikia rinktis toliau ir toliau pasakoti istorijas ir kurti Joniškio istorijų pasakotojų klubą.
Man šis susitikimas, buvo įdomus galimybę susitikti su žmonėmis, su kuriais gal būt niekad ir nebūčiau susitikęs, išgirsti jų tikrai asmenines, jautrias istorijas. Giliau pažinti vieni kitus. Ir panašu, kad Joniškis man tikrai nebebus tik dar vienas miestas lietuvos žemėlapyje, nes iš ten parsivežiau ir iki šiol prisimenu tikrai nemažai istorijų ir pasakojimų.“
Šios bendruomenės radiniai
