Ajos trispalvė
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

Ajos trispalvė

Vis klausydavau garsaus senelio balso, ar teisingus žodžius murmu. Nors jo ašaros, o ne himno žodžiai įsirėžę atminty. Himnas aidi virš medžių viršūnių, virš upės tėkmės, virš visko.

Jį senelio bendražygiai Šaulių sąjungos nariai apdengė Lietuvos vėliava, ir būtent tada mane persmelkė visa senelio gyvenimo patirtis.

 

Neretai į artimojo gyvenimą įsigiliname ir jį geriau pradedame suprasti, kai to žmogaus jau nebėra. Taip nutiko ir Jonui, kuris savo senelį vadino savo sugalvotu vardu, o informacijos apie tikrąjį dabar ieško rezistencijos archyvuose. Pasakoja Jonas Valonis:

 

„Savo senelį Praną visą laiką vadinau Aja. Jau ankstyvoje vaikystėje jam ir močiutei sugalvojau savo vardus, tad Aja ir Ajytė buvo tie žmonės, su kuriais užaugau, o ne Pranas ir Aldona. Apie Ają iki šiol, jau praėjus daugiau nei 10 metų po senelio mirties, kalbėdami šeimoje tebevartojame mano sugalvotą vardą, bet norint papasakoti kitiems ir ypač jo ankstesnį, iki manęs, gyvenimą visgi reikia jo tikrojo – Prano – vardo.

 Ne veltui užsiminiau apie laiką, kai jau nebėra Ajos. Senelio mirtis bei laidotuvės, reikia pripažinti, pakeitė mano požiūrį į visą Prano nugyventą gyvenimą. Taip, nenuostabu – netektis dažnai keičia požiūrį ir minčių tėkmę. Senelis atgulė prie močiutės Ajytės ir savo tėvų, kurių palaikus atsivežė iš Sibiro. Tą akimirką, kai prie kapinių karstą iškėlė iš automobilio, jį senelio bendražygiai Šaulių sąjungos nariai apdengė Lietuvos vėliava, ir būtent tada mane persmelkė visa senelio gyvenimo patirtis. Tokia politinio kalinio, kariuomenės kūrėjo savanorio pagerbimo tradicija, karstą dengianti vėliava, mano rankos padedančios nešti karstą priminė senelio vangius Sibiro patirties pasakojimus bei ilgus giminės vakarus, kuriuose nerimo partizaninės istorijos.“

 

 

 

„Mat senelio brolis Juozas, sovietinių kareivių vežamas į frontą kariauti, pabėgo ir prisijungė prie partizanų (1944), jų šeima, tėvai ir keturios seserys, buvo ištremti į Sibirą (1948). Pats senelis tuo metu pasislėpė ir taip išvengė trėmimo, bet 13-metis jaunuolis liko vienas ir be namų. 4 metus Pranas gyveno vaikščiodamas iš gryčios prie gryčios prašydamas maisto ir nakvynės, bendravo su vyresniu broliu partizanu, bet dėl jauno amžiaus į jų gretas priimtas nebuvo. Už ryšių palaikymą su broliu ir anksčiau – prisidėjimą prie kolūkio apiplėšimo (apkaltintu byloje) senelis 1952 m. suimtas“. Jonas skaito archyvinius dokumentus:

 

 

 
 
 
 

„Po brolio Juozo žūties Pranas buvo nuteistas 25 m. laisvės atėmimu ir 1953 m. išvežtas į Kargopolagą (Kargopol) Archangelsko srityje. Vėliau bausmė buvo sumažinta, bet po 3 metų lagerio, 1956 m., buvo paleistas prieš laiką ir grįžo namo į Lietuvą. Likusios gyvos 2 seserys taip pat tais pačiais metais grįžo į Lietuvą, trečioji likusi gyva grįžo vėliau. Grįžęs į tėvynę Pranas iškart nuvyko pas savo draugę Aldoną (Ajytę) ir po metų gimė mano mama. Jaunoji šeima persikraustė gyventi į Panevėžį, kur senelis dirbo tekintoju, o vėliau – mėsos kombinato vairuotoju.

Senelis ir galiausiai likusios gyvos grįžusios senelio seserys vėl subūrė išblaškytą šeimą. Jų ir jų šeimų glaudus gyvenimas buvo toks tvirtas, jog net vienodus šunis bei automobilius visi turėjo. Šeimos šventėse – visos kartu, ar tai Šventojoje, ar gimtinės miško iškyloje. Visų susibūrimų metu buvo kalbama apie senelio ir jo seserų jaunystės dienas nepriklausomoje Lietuvoje, senelio patirtį su broliu Juozu. Menkai arba nieko apie Sibirą.“

 
 
 
 

„Lietuvai atgavus nepriklausomybę senelis prisijungė prie Šaulių sąjungos ir aktyviai, kiek leido jėgos, dalyvavo jų išvykose į partizanines vietas, paminklų atidengimus. Dalyvaudavo kasmetiniuose politinių kalinių ir tremtinių susibūrimuose Ariogaloje. Aš visuomet ir visur vykdavau kartu. Giedant Lietuvos himną ar prie buvusio partizanų bunkerio Šimonių girioje, ar prie atidengtų partizanų palaikų duobės, ar Dubysos slėnyje vis klausydavau garsaus senelio balso, ar teisingus žodžius murmu. Nors jo ašaros, o ne himno žodžiai įsirėžę atminty. Himnas aidi virš medžių viršūnių, virš upės tėkmės, virš visko.

Pranas 2002 m. buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu. Jo brolis Juozas Valonis-Merkys, „Merkio“ būrio vadas, 2001 m. Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio medaliu ir 2005 m. Vyčio Kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi. Senelis šiuos apdovanojimus ir brolio nuotraukas laikė garbingiausioje ir matomiausioje namų vietoje – ant televizoriaus.

Turiu ir aš tokią vietą namuose, kurioje visi atėję mato vėliavą, kuria senelio karstas apdengtas buvo. Ši vėliava – visos senelio patirties palikimas, liudijantis apie jo išgyventus vargus. Primenanti man Ają, šimtams balsų giedant, priklaupiantį, pavalantį ašaras ir sakantį: „Viskas gerai, Jonuk, paverk jei veržiasi.“

 
Istoriniai kontekstai

Partizanai ir šeimos nariai

Skaityti

Saulius Saladūnas. Panevėžys. 1988

peržiūrėti

Mstislavo Dobužinskio rankraščių fondas. Kūryba. 7 : Heraldika. - 1921-1939. 2083 : Raudona. Geltona. Žalia / Mstislavas Dobužinskis. - 1938

peržiūrėti

Kazimieras Paulauskas. Medžio drožinys - Lietuvos Respublikos trispalvė vėliava su kotu. 1988-10-09

peržiūrėti

Grupė LKKS sąjungos narių su skyriaus vėliava. 1998

peržiūrėti

Šaulių sąjungos Daujėnų šaulių būrio vėliava. 1940

peržiūrėti

Lietuvos valstybinė vėliava

peržiūrėti

Tremtiniai sugrįžta į Lietuvą. 1956

peržiūrėti

Tremtinių Ulinskų šeimos lagaminas

peržiūrėti

Fotografija. Tremtyje

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Tremtinė Regina Pilipavičienė (Namikaitė) tremtyje. 1951

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Lietuvių jaunimas tremtyje. 1956

peržiūrėti

Iš lietuvių gyvenimo Sibiro tremtyje. 1951

peržiūrėti

Lietuviai tremtyje. 1954

peržiūrėti

Dvi Sibiro tremtinės. 1957

peržiūrėti

Lietuviai tremtyje. 1957

peržiūrėti

Lietuviai tremtyje. 1955

peržiūrėti

Aldona Traškinienė. Aldona Traškinienė. Sėja išmintį tremtis. 2008

peržiūrėti

Nežinomas XX a. I p. fotografas. Panevėžys iš Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios bokšto. 1940

peržiūrėti

Saulius Saladūnas. Panevėžys. 1988

peržiūrėti

Saulius Saladūnas. Panevėžys. 1988

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Politinis kalinys kunigas Vladas Petkevičius Archangelsko kalėjime pasimatymo metu

peržiūrėti

Martynas Jankus. Mažosios Lietuvos himnas. 1922-12-19

peržiūrėti

Lietuva. - 1919

peržiūrėti

Plakatas „Lietuvos himnas“. 1934

peržiūrėti

Gerardas Bagdonavičius. "Dubysos slėniai". 1940

peržiūrėti

Rimantas Buivydas. Dubysos slėniai. 1979

peržiūrėti

Lietuvos Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos Telšių skyriaus valdyba. 1998-02-14

peržiūrėti

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Biržų filialo taryba. 1997

peržiūrėti

[Lietuvos kariuomenės kūrėjo-savanorio Povilo Kondzersko apdovanojimo kūrėjų-savanorių medaliu liudymas Nr. 971] / [LR] Krašto apsaugos ministerija. - 1928.09.29

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Buvusius ir esamus knygyno „Mint Vinetu“ darbuotojus vienija trauka literatūrai, fotografijai, muzikai ir pokalbiams. Daugelis šios bendruomenės narių dabar gyvena užsienyje.

Elnias
Lenktynės su stribu
Mariana Bruni protestuoja