„Mint Vinetu“ vasara
< Ankstesnė istorijaKita istorija >

„Mint Vinetu“ vasara

Toks jausmas, kad visi ten buvome tiek pat kartu, kiek ir po vieną, kiekvienas truputėlį savo galvoje, kiekvienas su savais – labai skirtingais – išgyvenimais.

Jūra, medinis namukas, kuriame buvom apsistoję, balto vyno padažo kuskusas ir ypač mano bukinistai draugai – iki šiolei asocijuojasi su laisve – laisve būti gerai sau, laisve rūpintis savimi, laisve save mylėti

 

Smėlėta Neringos juosta nuo seno vilioja norinčius pabėgti nuo įprastos kasdienybės, nuo įprasto peizažo, nuo įprastų minčių. Tarp dviejų vandenų galima ir nesikalbėti, o tiesiog klausytis vėjo arba savo vidaus. Būtent čia atvažiuoti palydėti paskutinės vasaros dienos turi tradiciją knygyne „Mint Vinetu“ susibūrę jauni žmonės. Apie įsimintiną 2015-ųjų kelionę pasakoja Aleksandra Bondarev, Jonas Valonis ir Zigmas Pakštaitis.

Aleksandra:

„Mūsų knygyno kompaniją subūrė daugiau nei didi meilė knygoms. Kažkaip toje vietoje visada nusibaigdavo tik žmonės su kitom gana konkrečiom aistrom. Viena tokių – be ikiišnaktinių pokalbių, pakvaišusių šokių, šunų ir vyno – buvo ir tebėra jūra. Šitos bendrystės paskatinti ilgainiui išvystėm tradiciją, nors ir gana trumpalaikę, vasarą išlydėti Baltijos pajūry.

Pati pirmąsyk šitam rituale dalyvavau 2015 m., 21-erių. Daug toj išvykoj nutiko, visiems ji kažkaip ypatingai įstrigo. Dar dabar prisiminus akyse viskas nusidažo keliais skirtingais melsvais atspalviais (mūsų su Jonu marškiniai, saulės skėtis, Indrės maudymukas, mažos Elenos akys, bangos), o oras aplink pakvimpa mariom, rūkyta žuvim, balto vyno padažu ant kuskuso ir kažkokia keista laisve – tokia paradoksalia, nes, viena vertus, buvo jauna, karšta ir gaivu, viskas jaudino – draugystė, poezija, (pseudo)intelektualios diskusijos, bet, kita vertus, toks jausmas, kad visi ten buvome tiek pat kartu, kiek ir po vieną, kiekvienas truputėlį savo galvoje, kiekvienas su savais – labai skirtingais – išgyvenimais.“

 

 

 

„Nors mažai kas težinojo, tuo metu kentėjau nuo gilaus, įsisenėjusio ir kone pamatiniu tapusio liūdesio (nelabai noriu rašyti depresijos, nes nežinau, kiek smarkiai reikėtų tikėti tų laikų psichoterapeutų diagnozėm, bet) – buvo blogai. Funkcionavau beveik kaip įprasta – rūpestingai gaminau draugams valgyti, pokštavau, koketiškai šypsojaus Zigmo objektyvui. Ir žvelgiau į viską puikiai žinodama, bent jau galvoje, kad man labai pasisekė turėti šituos žmones, šitą jūrą, šitą mėlį ir šitą kuskusą vakarienei. Bet giliai širdy skaudėjo; per visas šypsenas vis tiek nebuvau tenai su visais šimtu nuošimčių. O tuo metu dar buvau ir gerokai linkus į tą early-twenties melancholiją, kai kartais liūdesio ne tik kad nestabdai, bet ir leidi jam plūsti per kraštus, nes saulėlydžiams ir ūkanotoms popietėms anas suteikia kažkokio tai papildomo šarmo.

Po visos dienos pliaže štai vat ir stebėjome vieną tokių saulėlydžių. Nu baisiai gražu buvo, tikrai, tas klasikinis filmiškas apšvietimas, jame spindinti draugų saulės nugairinta oda, prenostalgija palydimai vasarai, viskam, kas per ją nutiko, ir tam, kas pasibaigia kartu su ja. Su Indre paėjėjome atokėliau, nes labai norėjom išsimaudyt nuogos. Lėtai nusirengėm ir ėmėm bristi į vandenį, tarsi kartu, bet, kaip kad rašiau, ir labai atskirai, šįkart tą patirties asmeniškumą pažymėdamos ir fiziniu gerų dešimties metrų atstumu. Iš lėto bridau ir galvojau – nu ir ko gi man taip skauda, kodėl viskas taip blogai, kai objektyviai pasaulis man patiektas ant sidabro lėkštelės – su visu šituo grožiu, literatūra ir jaunyste. Ir Indrė šalimais lygiai taip galvojo apie savus giluminius dalykus.“

 
 
 

„Įsibridusios iki papilvės be žodžių abi niurktelėjome visu kūnu. Vėl atsistojau, ir ūmai mane pasigavo jau vakarinio, rudenį pranašaujančio vėjo gūsis. Šlapia oda pajuto šaltį, ir visiškai refleksyviai apsikabinau pati save, saugodamasi artėjančio kito. Ir staiga širdį užplūdo – nežinau, kas, – jausmas, didis susivokimas, epifanija, gal nelabai ir svarbu, kaip pavadinsi. Bet mintį ir jausmą sujungė toks tyras tyras artumas sau pačiai, kone susidvejinęs pažvelgimas į save kaip į kitą žmogų – ir ne šiaip žmogų, o tą, su kuriuo vieninteliu būsiu įstrigusi iki pat gyvenimo galo ir kurį buvau žiauriai, negailestingai apleidusi, su kuriuo baisiai negražiai, grubiai, beveik kankinančiai elgiausi jau gerus dvejus metus. Pajutau save savo pačios glėby kaip vaiką – liūdną, apleistą, nuskriaustą ir toliau skriaudžiamą vaiką, o sykiu ir kaip geriausią draugę, kuri nepalikdavo manęs net kai tapdavau visai nepakenčiama, ir toliau ėjo su manim per gyvenimą ir net leidosi į nuotykius nepaisant visų (kartais ir nepagrįstų) dramų. Visa užsiplūdau noru atsiprašyti, atsilyginti, pradėti iš naujo ir kažką taisyti – pasirūpinti savimi taip, kaip pasirūpinčiau bet kuriuo kitu artimu, kuriam blogai. Tą vakarą daug verkiau, bet ašaros buvo veikiau katarsiškos nei melancholiškos ar skausmingos. Pasijutau laisva ar bent pradėjusi išlaisvėti – išlaisvėti nuo mentalinių pančių, nuo didelio savo pačios skatinamo sielvarto, nuo savigraužos, nuo savinemeilės.“

„Visiškai išsilaisvinti užtruko dar ilgai, ir, ko gero, visiškai žmogus nelabai ir išsilaisvinsi. Bet šitaip vienos jaunos vasaros pabaiga man pažymėjo ir kito, šviesesnio, gyvenimo etapo pradžią. O šitos svarbios patirties scena – jūra, medinis namukas, kuriame buvom apsistoję, balto vyno padažo kuskusas ir ypač mano bukinistai draugai – iki šiolei asocijuojasi su laisve – laisve būti gerai sau, laisve rūpintis savimi, laisve save mylėti.“

 
 
 
 

Jonas apie paskutinę vasaros dieną:

Aleksandra apie kėlimąsi keltu:

Jonas apie buvimo kartu būdus:

Jonas apie svarbią bendrą nuotrauką:

Zigmas apie seną vasarnamį:

 
 
<
Istoriniai kontekstai

„Vinetu“ leidimai Lietuvoje

Skaityti

Nežinomas autorius. Nida. Žvejų laimikio belaukiant. 1930

peržiūrėti

Senieji Lietuvos atvirukai ir fotografijos. Klaipėdos kraštas. Nidden / Paul Isenfels

peržiūrėti

[Politikas Valdas Adamkus su tautodailininku Eduardu Jonušu Nidoje] / Bernardas Aleknavičius. - 1991.VIII.6

peržiūrėti

[Visuomenės veikėjas, rašytojas Jonas Avyžius Nidoje] / Bernardas Aleknavičius. - 198-

peržiūrėti

Nidos švyturys. Pavienė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius

peržiūrėti

Kuršių marių žvejo Mikelio Engelino troba Nidoje. Pavienė nuotrauka / Bernardas Aleknavičius. - 1967

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Kun. J. Kučingio ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojų bei moksleivių ekskursijos į Nidą akimirkos. 1938-09-25

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Kun. J. Kučingio ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojų bei moksleivių ekskursijos į Nidą akimirkos. 1938-09-25

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Kun. J. Kučingio ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojų bei moksleivių ekskursijos į Nidą akimirkos. 1938-09-25

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Kun. J. Kučingio ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojų bei moksleivių ekskursijos į Nidą akimirkos. 1938-09-25

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Kun. J. Kučingio ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojų bei moksleivių ekskursijos į Nidą akimirkos. 1938-09-25

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Kun. J. Kučingio ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojų bei moksleivių ekskursijos į Nidą akimirkos. 1938-09-25

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Kun. J. Kučingio ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojų bei moksleivių ekskursijos į Nidą akimirkos. 1938-09-25

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Kun. J. Kučingio ir Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokytojų bei moksleivių ekskursijos į Nidą akimirkos. 1938-09-25

peržiūrėti

[Nidos senbuvis, žvejys Mikelis Engelinas ir dramaturgas, prozininkas, vertėjas Viktoras Miliūnas. Nida] / Bernardas Aleknavičius. - 1970

peržiūrėti

Nežinomas XX a. I p. fotografas. Pašto vokas «NIDA. LITHUANIE». 1940

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Nida - Sklandymo mokykla. 1940

peržiūrėti

Petras Kalpokas. Nida naktį. apie 1937

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Kuršių nerija. Žvejų laivai Kuršių mariose ties Nida. 1940

peržiūrėti

Bernardas Aleknavičius. Nida.Tylos slėnis. Šienapjūtė. 1972

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Nida. Žaidžiantys vaikai prieplaukoje. 1940

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Nida. Šieno gabenimas Kuršių mariomis. 1930

peržiūrėti

Nežinomas autorius. Nida. Žvejų namai Skruzdynėje. 1940

peržiūrėti

Bernardas Aleknavičius. Nida. Tomo Mano namelis. 1977

peržiūrėti

Bernardas Aleknavičius. Nida. Žvejų valtys. 1952

peržiūrėti

Bernardas Aleknavičius. Nida. Naujos statybos pietinėje dalyje. 1977

peržiūrėti

Bernardas Aleknavičius. Nida. Šienapjūtė Tylos slėnyje. 1972

peržiūrėti

Bernardas Aleknavičius. Nida. Šiaurinė Purvynės dalis. 1977

peržiūrėti

Audrius Zavadskis. Senoji Nida. 1972

peržiūrėti

Nežinomas fotografas. Nida. 1940

peržiūrėti

Juozas Banaitis. Nida. XX a. II p.

peržiūrėti

Petras Aleksandravičius. Nida. Laivai. 1971

peržiūrėti

Adomas Galdikas. Nida. XX a. I p.

peržiūrėti

Eugenija Jurkūnienė. Nida. 1973

peržiūrėti

Vytautas Balčytis. Nida. Nr.1. 1981

peržiūrėti

Vytautas Balčytis. Nida. Nr.2. 1982

peržiūrėti

Ženklelis „Nida“

peržiūrėti

Pranas Šniukšta. Nida. 1959

peržiūrėti

Kazys Lapinas. Nida. 1981

peržiūrėti

Vincas Norkus. Nida. 1979

peržiūrėti

Juozas Mikėnas. Nida. 1958

peržiūrėti

Juozas Mikėnas. Nida. 1958

peržiūrėti

Leonas Katinas. Nida. 1969

peržiūrėti

Romas Viesulas. Mano Nida. 1958

peržiūrėti

Paulius Augius. Nida. 1947

peržiūrėti

Lidija Meškaitytė. Nida. 1960

peržiūrėti

Ignas Budrys. Nida. 1972

peržiūrėti

Juozas Banaitis. Nida. 1985

peržiūrėti

Kiti bendruomenės radiniai

Buvusius ir esamus knygyno „Mint Vinetu“ darbuotojus vienija trauka literatūrai, fotografijai, muzikai ir pokalbiams. Daugelis šios bendruomenės narių dabar gyvena užsienyje.

Muzika, keičianti gyvenimus
Lenktynės su stribu
Elnias