„Mint Vinetu“ vasara

Jonas Tertelis, Birutė Bikelytė

Toks jausmas, kad visi ten buvome tiek pat kartu, kiek ir po vieną, kiekvienas truputėlį savo galvoje, kiekvienas su savais – labai skirtingais – išgyvenimais.

„Jūra, medinis namukas, kuriame buvom apsistoję, balto vyno padažo kuskusas ir ypač mano bukinistai draugai – iki šiolei asocijuojasi su laisve – laisve būti gerai sau, laisve rūpintis savimi, laisve save mylėti“

Smėlėta Neringos juosta nuo seno vilioja norinčius pabėgti nuo įprastos kasdienybės, nuo įprasto peizažo, nuo įprastų minčių. Tarp dviejų vandenų galima ir nesikalbėti, o tiesiog klausytis vėjo arba savo vidaus. Būtent čia atvažiuoti palydėti paskutinės vasaros dienos turi tradiciją knygyne „Mint Vinetu“ susibūrę jauni žmonės. Apie įsimintiną 2015-ųjų kelionę pasakoja Aleksandra Bondarev, Jonas Valonis ir Zigmas Pakštaitis.

Aleksandra:

„Mūsų knygyno kompaniją subūrė daugiau nei didi meilė knygoms. Kažkaip toje vietoje visada nusibaigdavo tik žmonės su kitom gana konkrečiom aistrom. Viena tokių – be ikiišnaktinių pokalbių, pakvaišusių šokių, šunų ir vyno – buvo ir tebėra jūra. Šitos bendrystės paskatinti ilgainiui išvystėm tradiciją, nors ir gana trumpalaikę, vasarą išlydėti Baltijos pajūry.

Pati pirmąsyk šitam rituale dalyvavau 2015 m., 21-erių. Daug toj išvykoj nutiko, visiems ji kažkaip ypatingai įstrigo. Dar dabar prisiminus akyse viskas nusidažo keliais skirtingais melsvais atspalviais (mūsų su Jonu marškiniai, saulės skėtis, Indrės maudymukas, mažos Elenos akys, bangos), o oras aplink pakvimpa mariom, rūkyta žuvim, balto vyno padažu ant kuskuso ir kažkokia keista laisve – tokia paradoksalia, nes, viena vertus, buvo jauna, karšta ir gaivu, viskas jaudino – draugystė, poezija, (pseudo)intelektualios diskusijos, bet, kita vertus, toks jausmas, kad visi ten buvome tiek pat kartu, kiek ir po vieną, kiekvienas truputėlį savo galvoje, kiekvienas su savais – labai skirtingais – išgyvenimais.“

„Nors mažai kas težinojo, tuo metu kentėjau nuo gilaus, įsisenėjusio ir kone pamatiniu tapusio liūdesio (nelabai noriu rašyti depresijos, nes nežinau, kiek smarkiai reikėtų tikėti tų laikų psichoterapeutų diagnozėm, bet) – buvo blogai. Funkcionavau beveik kaip įprasta – rūpestingai gaminau draugams valgyti, pokštavau, koketiškai šypsojaus Zigmo objektyvui. Ir žvelgiau į viską puikiai žinodama, bent jau galvoje, kad man labai pasisekė turėti šituos žmones, šitą jūrą, šitą mėlį ir šitą kuskusą vakarienei. Bet giliai širdy skaudėjo; per visas šypsenas vis tiek nebuvau tenai su visais šimtu nuošimčių. O tuo metu dar buvau ir gerokai linkus į tą early-twenties melancholiją, kai kartais liūdesio ne tik kad nestabdai, bet ir leidi jam plūsti per kraštus, nes saulėlydžiams ir ūkanotoms popietėms anas suteikia kažkokio tai papildomo šarmo.

Po visos dienos pliaže štai vat ir stebėjome vieną tokių saulėlydžių. Nu baisiai gražu buvo, tikrai, tas klasikinis filmiškas apšvietimas, jame spindinti draugų saulės nugairinta oda, prenostalgija palydimai vasarai, viskam, kas per ją nutiko, ir tam, kas pasibaigia kartu su ja. Su Indre paėjėjome atokėliau, nes labai norėjom išsimaudyt nuogos. Lėtai nusirengėm ir ėmėm bristi į vandenį, tarsi kartu, bet, kaip kad rašiau, ir labai atskirai, šįkart tą patirties asmeniškumą pažymėdamos ir fiziniu gerų dešimties metrų atstumu. Iš lėto bridau ir galvojau – nu ir ko gi man taip skauda, kodėl viskas taip blogai, kai objektyviai pasaulis man patiektas ant sidabro lėkštelės – su visu šituo grožiu, literatūra ir jaunyste. Ir Indrė šalimais lygiai taip galvojo apie savus giluminius dalykus.“

„Įsibridusios iki papilvės be žodžių abi niurktelėjome visu kūnu. Vėl atsistojau, ir ūmai mane pasigavo jau vakarinio, rudenį pranašaujančio vėjo gūsis. Šlapia oda pajuto šaltį, ir visiškai refleksyviai apsikabinau pati save, saugodamasi artėjančio kito. Ir staiga širdį užplūdo – nežinau, kas, – jausmas, didis susivokimas, epifanija, gal nelabai ir svarbu, kaip pavadinsi. Bet mintį ir jausmą sujungė toks tyras tyras artumas sau pačiai, kone susidvejinęs pažvelgimas į save kaip į kitą žmogų – ir ne šiaip žmogų, o tą, su kuriuo vieninteliu būsiu įstrigusi iki pat gyvenimo galo ir kurį buvau žiauriai, negailestingai apleidusi, su kuriuo baisiai negražiai, grubiai, beveik kankinančiai elgiausi jau gerus dvejus metus. Pajutau save savo pačios glėby kaip vaiką – liūdną, apleistą, nuskriaustą ir toliau skriaudžiamą vaiką, o sykiu ir kaip geriausią draugę, kuri nepalikdavo manęs net kai tapdavau visai nepakenčiama, ir toliau ėjo su manim per gyvenimą ir net leidosi į nuotykius nepaisant visų (kartais ir nepagrįstų) dramų. Visa užsiplūdau noru atsiprašyti, atsilyginti, pradėti iš naujo ir kažką taisyti – pasirūpinti savimi taip, kaip pasirūpinčiau bet kuriuo kitu artimu, kuriam blogai. Tą vakarą daug verkiau, bet ašaros buvo veikiau katarsiškos nei melancholiškos ar skausmingos. Pasijutau laisva ar bent pradėjusi išlaisvėti – išlaisvėti nuo mentalinių pančių, nuo didelio savo pačios skatinamo sielvarto, nuo savigraužos, nuo savinemeilės.“

„Visiškai išsilaisvinti užtruko dar ilgai, ir, ko gero, visiškai žmogus nelabai ir išsilaisvinsi. Bet šitaip vienos jaunos vasaros pabaiga man pažymėjo ir kito, šviesesnio, gyvenimo etapo pradžią. O šitos svarbios patirties scena – jūra, medinis namukas, kuriame buvom apsistoję, balto vyno padažo kuskusas ir ypač mano bukinistai draugai – iki šiolei asocijuojasi su laisve – laisve būti gerai sau, laisve rūpintis savimi, laisve save mylėti.“