Elnias
Kai senelis iš Sibiro močiutei siųsdavo laiškus, įdėdavo daug daug gražių piešinių, nes jam labai patiko gamta, o močiutei labai patiko senelio piešiniai ir gamtos aprašymai. Dėl to ji išsirinko mano senelį.
„Rokiškio rajone jau nebebuvo likę jo namų, tėvų, giminių, jis paprašė Albino, kad duotų močiutės adresą ir irgi pradėjo su ja susirašinėti.“
Yra žmonių, kurie nemėgsta daug kalbėti. Bet mėgsta piešti ir rašyti laiškus. Taip galima sukurti daug gerų dalykų. Tarp jų – ir šeimą. Apie savo senelį Petrą Lūžą pasakoja Indrė Jurgelevičiūtė:
„Vaikystėje labai daug laiko praleidau su savo seneliais Marijampolėje. Daug visko veikdavom su seneliu, kurį vandindavau tėvuku. Pamenu, mes su juo daug nekalbėdavom, bet tiesiog būdavom arba kažką darydavom. Dar pamenu, kad tėvuko buvo toks labai susimąstęs veidas. Bet jeigu nusišypsodavo ar nusijuokdavo, tai taip staiga nušvisdavo ir toks giedras giedras tapdavo.“
„Mano tėvukas buvo partizanas, buvo suimtas ir po tardymo išvežtas į Jakutiją. Ir ten kalėjo įvairiuose lageriuose. Kolymos lageryje susipažino su mano močiutės broliu Albinu – ten jie kartu kalėjo. Tuo tarpu močiutė Marijampolėj slaugė sunkiai sužeistą brolį kunigą.
Po kiek laiko, kai močiutė jau galėjo susisiekt su broliu Albinu, rašė jam laiškus ir nusiuntė savo nuotrauką. Kadangi mano tėvuko gimtinėje Rokiškio rajone jau nebebuvo likę jo namų, tėvų, giminių, jis paprašė Albino, kad duotų močiutės adresą ir irgi pradėjo su ja susirašinėti. Kai jau tėvukas grįžo į Lietuvą, susitiko mano močiutę, susipažino gyvai ir susituokė. Tada gimė mano mama, o po daug metų gimiau ir aš.“
„Su tėvuku dažnai mėgdavom popiet arba vakarais eit pasižiūrėt elnio. Marijampolės miesto pakrašty, lyg gamyklų rajone, tokiam dideliam aptvare buvo elnias. Pamenu, eidavom nekalbėdami, ramiai, ateidavom, pasivaikščiodavom aplinkui, pasižiūrėdavom į tą elnią, sustoję taip ramiai žiūrėdavom, tada tas elnias pasižiūrėdavo į mus. Ir tada grįždavom vakare namo pas močiutę.
Kartą pagalvojome, kad jei ne elniai, gal manęs čia dabar ir nebūtų. Kai senelis iš Sibiro močiutei siųsdavo laiškus, įdėdavo daug daug gražių piešinių, nes jam labai patiko gamta, o močiutei labai patiko senelio piešiniai ir gamtos aprašymai. Dėl to ji išsirinko mano senelį.“
Indrės šeimoje apie kančias Sibire buvo kalbama mažai. Tačiau atsiminta bekraštė, laukinė ir graži šių kraštų gamta. Tai atsispindi ir senelio iš Sibiro parsivežtose nuotraukose, kuriose pagrindinę vietą užima švelniai banguojantys kalnai, per sniegą braidantys elniai ir storai apsnigti miškai.
Indrė nuo vaikystės mėgsta dainuoti, todėl žiūrėdama į senelio 1957 m. vasario 16-ąją darytą nuotrauką su pirmą kartą per ilgą Sibiro žiemą pasirodžiusia saule, sukūrė dainą „Saula“. Pasiklausykite:
