Lenktynės su stribu
Paėjėjus keletą valandų ir žinant, kad kelias dar tolimas, stribas pasiūlė eiti lenktynių. Jei senelis jį pralenks – pelnys laisvę. Jei laimės stribas – senelis bus įkalintas ilgam.
„Tais laikais niekas nepardavinėjo jau pasiūtų drabužių, todėl siuvimo mašina atverdavo daug durų ir pažinčių.“
Kas nutinka susitarus su nelabuoju, rašė ir Goethe, ir Boruta. Tačiau tai tik rašytojų vaizduotė. Bet būna žmonių, kurie su panašiomis situacijomis susiduria realybėje. Apie savo senelį ir jo lemtingą pasirinkimą pasakoja Zigmas Pakštaitis:
„Mano senelis – Jonas Bielazarevičius. Nors 1925 m. jam gimus, tą pavardę žmonės dar tardavo tiesiog Balzaraučs. Dabar jam 95, jis žemas, apvalutis ir kai juokiasi, truputį striksi. Kiek jį pamenu, kol dar galėjo pats nusiskusti, nešiojo Čaplino ūsus. Su jais jį matau ir jaunystės fotografijose. Pasiutusį stileivą su 30 centrimetrų pločio kelnių klešnėmis ir gal 10 centimetrų pločio kaklaraiščiu. Iki tapdamas kolūkiečiu jis buvo siuvėjas. Jo jaunystės miesteliai, kaimai ir vienkiemiai – Grūžiai, Lukštynė, Vaškai, Kalneliškiai, Joniškėlis, Linkuva ir visas Šiaurės Lietuvos kraštas bei pietinė Latvijos dalis. Kraštai garsūs sunkiu, molingu dirvožemiu, santūriais, tačiau geraširdžiais žmonėmis ir alaus gamybos tradicijomis.“
„Mano senelio jaunystėje siuvėjo amatas buvo ypatingas. Jis jo mokėsi pats, su broliu naktimis stengdamiesi varyti tiesią siūlę ant senų kalendorių ar kitų nereikalingų popieriaus lapų, nes audiniai ar siūlai būdavo brangūs. Būti siuvėju reiškė nuotykius ir keliones. Senelis kas keletą savaičių pasiėmęs siuvimo mašiną bei būtiniausius daiktus keliaudavo į vis kitą ūkį, kur pagal norus ir galimybes siūdavo pasiturinčioms ūkininkų šeimoms drabužius. Tais laikais niekas nepardavinėjo jau pasiūtų drabužių, todėl siuvimo mašina atverdavo daug durų ir pažinčių.
Kai Lietuvą okupavo sovietai ir didelė dalis žmonių pasitraukė į miškus tikėdamiesi pasipriešinti režimui, dauguma kaimiečių palaikė glaudžius ryšius su partizanais. Ne tik stengdavosi padėti išlikti, slėptis, prasimaitinti ar perduoti informaciją, bet ir vyko piršlybos bei vestuvės, bičiulystė ar tiesiog gyvenimas.“
„Vieną kartą senelį partizanai pakalbino siūti kailinius. Pasiuvęs geriausiai kaip sugebėjo, vėliau suprato, kad vienas iš partizanų įniko girtuokliauti ir karčemose garsiai girtis naujais kailiniais. Netrukus į senelio duris pasibeldė stribas. Tardė ir klausinėjo, kodėl sutiko talkinti miškiniams, kodėl ėmėsi siūti, kodėl palaiko pasipriešinimą. Tačiau senelis atsikirto sakydamas, kad partizanai jam grasino, sakė padegsią namus ir patį nušausią, tad nebuvo kur trauktis.
Suimtą senelį stribas vedėsi į kalėjimą. Paėjėjus keletą valandų ir žinant, kad kelias dar tolimas, stribas pasiūlė eiti lenktynių. Jei senelis jį pralenks – pelnys laisvę. Jei laimės stribas – senelis bus įkalintas ilgam. Tačiau senelis, matydamas progą pabėgti nuo stribo ir pelnyti laisvę, nusprendė ja nepasinaudoti. Pasiguodė, kad jis žemas, kojos trumpos ir bėgikas iš jo tikrai nekoks, kad jei reikia eiti kalėjiman – mat jį katės, eime. Tai išgirdęs stribas senelį dar kurį laiką pasivedėjo keliu ir galiausiai paleido. Tik vėliau sužinojo, kad tuos, kurie bėgdavo – nušaudavo.“
Siuvimo mašina tremtyje
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Buvusius ir esamus knygyno „Mint Vinetu“ darbuotojus vienija trauka literatūrai, fotografijai, muzikai ir pokalbiams. Daugelis šios bendruomenės narių dabar gyvena užsienyje.
