Kitokia Vasario 16
Mokykloj tuomet buvo madingas toks požiūris: „Lietuvoje nėra ką veikti, čia jokia ateitis neegzistuoja. Baigsiu mokyklą ir užsieny atrasiu gyvenimo laimę.“ Kadangi paaugliui labai lengva būti paveiktam – buvau viena iš jų.
„Kaip ir tikėjausi, iškart po to buvau paprašyta pagiedoti Lietuvos Tautišką giesmę, tai su dideliu noru ir malonumu padariau.“
Nuo originaliosios Vasario 16-osios praėjo daugiau nei šimtmetis. Keičiantis kartoms, keitėsi ir šios dienos minėjimo ritualai. Kaip atrasti savo autentišką santykį su laisvės ir nepriklausomybės diena? Ar būtinai reikia būti Lietuvoje, Vilniuje, po signatarų balkonu, kad pajustum šios dienos dvasią? Savo patirtimis sutinkant Vasario 16-ąją Lietuvoje, Sakartvele ir Indijoje dalijasi Aleksandra Bondarev, Indrė Jurgelevičiūtė ir Paulina Aleksynaitė.
Aleksandra apie giesmę mašinoje: „Tai ypatingai pajutau šiais metais, minėdama savo kovidinę Vasario 16-ąją Tbilisyje, kur šiuo metu gyvenu. Tądien buvom išvykę su keturiais ne lietuviais draugais pasivaikščioti po kalnus, kur pasakojau jiems apie šios dienos svarbą ir kalbėjomės apie laisvę apskritai. Pakeliui namo mašinoje, jau temstant ir visiems gerokai išvargus, pasiūliau drauge ką nors padainuoti, nes labai mėgstu dainuot mašinose, o juo labiau keliese (iš tiesų tai tiesiog labai mėgstu dainuoti, bet tuo metu dar ir buvo tokia svajinga, nostalgiška ir pakili nuotaika vidinės šventės proga, kurią, regis, tik per muziką ir gali išreikšti, įpavidalinti, išpildyti. Niekas nenorėjo su manim dainuot, tad paprašiau draugų iš Rusijos pagiedot man savo himną – staiga supratau, kad nė neįsivaizduoju, kaip jisai skamba, ir pasidarė baisiai įdomu, turint omeny, kaip daug man reiškia mūsų himnas ir kaip daug jausmų jis kelia, ypač tokią dieną kaip ši. Draugai iš pradžių sutriko, susižvalgė, maždaug „o jūs kas nors žinot žodžius?“, ir aš supratau, kad čia esama kažkokio visai kitokio santykio – žinoma, ir dėl to, kad mes esam tokia mažutėlė šalis, kuriai gerokai labiau reikėjo pakovot dėl savo nacionalinio egzistavimo apskritai, – ir kaip įdomu yra tai, kad istorinės aplinkybės, kuriose tu pats gal net nedalyvavai, taip nulemia tavo santykį su tokiu abstrakčiu dalyku, kaip daina. Draugai savo himną man vis dėlto paniūniavo ir padainavo, bet taip visai kitaip, nei kad įsivaizduoju lietuvį giedant savąjį – tarsi labiau probėgšmais, paskubomis, ne visai paisant ritmo ir pan. Buvo labai įdomu išgirsti, kaip kitaip tas himnas skamba nei mūsų giesmė, kokia visai kita nuotaika.
Kaip ir tikėjausi, iškart po to buvau paprašyta pagiedoti Lietuvos Tautišką giesmę, tai su dideliu noru ir malonumu padariau – visą pilną, lėtai, ketvirto posmo pradžią tyliau, su ašarom akyse – viskas kaip turi būt. Draugams labai patiko, jie irgi buvo baisiai nustebę, kaip skiriasi nuo jųjų, kaip visai nenacionalistiškai skamba, o tiesiog dainingai, jautriai, širdingai. Tada jie susidomėjo, ką reiškia visi tie žodžiai, ir aš su savo ribota rusų kalba ėmiau versti jiems Kudirkos eiles (ironiška, nes pagal profesiją esu vertėja, bet perteikt mūsų himno jausmą ir prasmę buvo labai sudėtinga), ir buvo labai įdomu matyt, kaip jiems buvo įdomu, kaip tai daug man reiškia. Tuomet ilgai kalbėjom apie tėvynės sampratą ir reikšmę individui, ir kaip neįtikėtina iš tiesų, kad skirtingose geografinėse vietose gimusiems žmonėms, tiesiog todėl, kad taip nutiko, jog jie ten gimė, tas žodis ir jo prasmė gali reikšti tokius skirtingus dalykus.“
Nebūtinai visiems lietuvybė stipriau sužydi toli nuo namų. Štai Paulina tai patyrė savo mokykloje, Vasario 16-osios minėjime dainuodama ne Kudirkos, bet Paškevičiaus žodžius: „Pamenu, tąkart ant scenos lipau abejinga. Lipau su tikslu tiesiog padainuoti kaip ir bet kuriame kitame mokyklos renginyje. Vasario 16-oji man nereiškė labai daug – tai buvo diena, kai visi vyresnieji atrodydavo itin rimti, o mano bendraamžiai – dažnai nesuvokiantys viso to reikšmės. Mokykloj tuomet buvo madingas toks požiūris: „Lietuvoje nėra ką veikti, čia jokia ateitis neegzistuoja. Baigsiu mokyklą ir užsieny atrasiu gyvenimo laimę.“ Kadangi paaugliui labai lengva būti paveiktam, jei neturi savo stipraus, užtikrinto požiūrio ir aiškių tikslų – buvau viena iš jų. Nemačiau mane supančios aplinkos kaip vieningos ir stiprios bendruomenės. Ir tas didelė šūsnis žmonių, stovinčių aplink mane ir besiruošiančių atlikti finalinę dainą valstybinės šventės minėjime, iki tos akimirkos tik tai ir buvo – šūsnis atskirų žmonių. Niekad negalvojau, kad mano požiūris gali pasikeisti per penkias minutes. Penkias dainos minutes, kai visi atsistoja, susikimba rankomis ir besišypsodami dainuoja tuos pačius Gyčio Paškevičiaus dainos „Mano kraštas“ žodžius. Iki tol neypatingai skambėjusi daina tą momentą mane pritrenkė bendruomeniškumo jėga. Pasijaučiau tokia sava, kažko stipraus dalimi, pajaučiau, jog esu ten, kur ir turėčiau būti. Supratau – aš tikrai nenoriu niekur išvažiuoti.“
Kol dauguma lietuvių dar miegojo, ankstų Vasario 16-osios rytą Indrė jau skambino kanklėmis Indijoje. Nors ten ne visi žino apie Lietuvą, tai visai nesutrukdė švęsti kartu:
„2018 m. vasarį buvau Indijoje Džotpuro mieste „World Sacred Spirit“ festivalyje. Mano solo koncertas buvo suplanuotas ankstų Vasario 16-osios rytą iškart po saulės patekėjimo. Dar tamsoje paryčiais motoroleriu kilome į kalną, aš su kanklėm ant pečių, vairuotojas šildos rankas „chai“ arbatos puodeliu. Švintant virš mėlynojo Džotpuro miesto pradėjo skambėti muedzinų giesmės, tolumoje prietemoje – „Mehrangarh“ fortas, šalia – balta švytinti „Jaswant Thada“. Su pirma saulės šviesa pradėjo rinktis žmonės. Pradėjau koncertą kartu su saule ir daina „Oi ryto rytėlio ryto ratuto“. Pagauta šito ryto nuotaikos ir stebuklingos aplinkos kreipiausi į publiką: „Šį koncertą dedikuoju savo šaliai Lietuvai, kuri prieš šimtą metų atgavo laisvę!“ Man dar nespėjus baigti sakinio pasipylė plojimai, šypsenos ir sveikinimai. Jaučiaus nepaprastoj vienybėj su šitais nepažįstamais žmonėmis, apsupta jų šilumos, jų besišypsančių akių, ryto šviesos, muzikos, ramumos aukštai virš mėlynojo miesto, toli nuo namų, bet tuo pačiu lyg ir namuos. Rodės, visa aplinkui susivienijo į tylų švytintį laisvės paminėjimą.“
Aleksandra, tą patį Vasario 16-osios vakarą sugrįžusi į Tbilisį, pajuto stiprų norą būti su tautiečiais. Ekspromtu suorganizavusi susibūrimą namuose pas nedaug pažįstamus lietuvius, ji patyrė, kad šios dienos magiją galima susikurti ir labai paprastais, bet iki skausmo savais ritualais. Pasakoja Aleksandra:
Trispalvės grįžimas
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Buvusius ir esamus knygyno „Mint Vinetu“ darbuotojus vienija trauka literatūrai, fotografijai, muzikai ir pokalbiams. Daugelis šios bendruomenės narių dabar gyvena užsienyje.
