Muzika, keičianti gyvenimus
Aš padainavau „Rūta žalioji“, o Hariprasad Chaurasia išsitraukė fleitą ir užgrojo tiesiai nuo komisijos stalo! Ir tada jis sako: na va, matom gi, kad gerai susiveda liaudies dainos ir indiška muzika.
„Jis man sakė – šita muzika tai nelabai kokia. O man taip patiko, man atrodė „vau“ – čia muzika iš kito pasaulio krašto, bet tokia plati, graži ir aš noriu kažkada joje pabūt.“
Vaikystėje muzika turi tokį stiprų poveikį, kokio vėliau neišgausi net su brangiausiomis garso kolonėlėmis. Galbūt dėl to, kad muzikos tuomet nevertiname kritiškai, nemanome, kad ji pakenks mūsų įsivaizduojamam muzikiniam skoniui, kurio tuo metu tiesiog dar neturime susikūrę. Ir viena laimė, nes tada galime kitiems dainuoti reklamų melodijas, keisti dainų žodžius, o dainos gali keisti mūsų gyvenimus. Apie lemtingą ar tiesiog juokingą muzikos poveikį vaikystėje pasakoja knygyne „Mint Vinetu“ susibūrę Indrė Jurgelevičiūtė, Aleksandra Bondarev, Zigmas Pakštaitis, Jonas Valonis ir Paulina Aleksynaitė.
Indrei nuo mažens muzika buvo daug daugiau nei pomėgis. Muzikalus vaikas gėrė į save visus garsus – nuo radijos ir klasikos iki gospelo ir folkloro. Bet vienas įrašas Indrei paliko lemtingą įspūdį. „Kai aš buvau maža, man muzika buvo viskas. Mano šeima nebuvo su muzika susijusi. Sekmadieniais Panevėžio Dailės galerijoje vykdavo klasikinės muzikos koncertai ir aš, būdama 11–12 metų, paprašydavau iš tėvų kišenpinigių ir eidavau į tuos koncertus viena. Kartais publikoje sėdėdavo tik penki šeši žmonės, o tarp jų – ir aš. Pasiklausydavau ir viena grįždavau namo ir man tai būdavo visiškas stebuklas. Ir jeigu tik bet koks koncertas vykdavo Panevėžyje, aš ten būdavau, visada, visur, visuose koncertuose. Bent jau man taip atrodydavo tada. Ir apskritai man muzika buvo kaip langas į pasaulį. Namie užsileisdavau radiją, svajodavau, fantazuodavau ir atrodė va – čia yra gyvenimas. Ir aš lankiau muzikos mokyklą, lankiau chorą mokykloj, etnografinį būrelį, net gospelų chorą – visa diena po mokyklos buvo vien muzika. Ir aš vieną dieną pas savo muzikos mokytoją ant palangės pamačiau plokštelę, tokią spalvotą, su fleita. Pagalvojau: „Vau – aš dabar labai noriu išgirsti, kas čia bus šitoj plokštelėj.“ Neturėjau patefono, mokytojas irgi, todėl išsiprašiau, kad man ją paskolintų. Konservatorijoje susiradau dėstytoją, nuėjau pas jį į namus ir mes kartu klausėme tą plokštelę. Jis man sakė – šita muzika tai nelabai kokia. O man taip patiko, man atrodė „vau“ – čia muzika iš kito pasaulio krašto, bet tokia plati, graži ir aš noriu kažkada joje pabūt. Aš persirašiau plokštelę į kasetę. Muzikanto vardas buvo Hariprasad Chaurasia.“
Indrės draugė Aleksandra vaikystėje taip pat atrado savo muziką, kurios nelabai suprato aplinkiniai. Dainų žodžių, beje, nesuprato ir pati jaunoji klausytoja, bet juk gerai muzikai vertimas visai nereikalingas. „Pats pirmas mano asmeninis muzikinis „kompaktas“ buvo, kai mano dėdė, kuris gyveno Niujorke beveik visą gyvenimą, atvažiavo į Lietuvą Kalėdoms. Man buvo šeši. Ir jis lauktuvių man atvežė grupės „Manu Chao“ diską. Kai tau šeši – sunku asmeniškai formuoti savo muzikinį skonį, tiesiog priėmiau už gryną pinigą, kad čia yra gera muzika. Bet man pasisekė, nes aš iki šios dienos labai mėgstu šią grupę. Klausiau aš to disko, ir pradinėje mokykloje draugė, su kuria mes vaikščiojom, iš manęs šaipėsi: kokia čia juokinga kalba dainuoja, kokios tu čia muzikos klausaisi! Ji tuo metu labiau „varė“ Jennifer Lopez ir panašiai, bet aš vis tiek klausiau. Nesupratau nė vieno žodžio, bet mokėjau mintinai viską. Ir 10-ies, ir 12-os, ir 16-os aš klausiau tos muzikos nežinodama, ką reiškia tie žodžiai.“
Jį pakerėjusios cigarečių reklamos žodžių Zigmas irgi nesuprato, bet tai jam nesutrukdė šios dainos atlikti kuo platesnei auditorijai. Zigmas pasakoja:
Jonas savo mėgstamos grupės TLC dainų žodžius gerai mokėjo, tačiau nebūtinai teisingai juos išgirsavo per magnetofoną, dešimtąjį dešimtmetį už lietuviškas dešras atkeliavusį iš Rumunijos. Pasiklausykite Jono pasakojimo:
O Paulina, nuo 11 klasės svajojusi gyventi Vilniuje, tais pačiais metais surado savo svajonių draugę ir gyvenimą pakeitusį kūrinį: „Aš dabar turiu pačią brangiausią draugę, apie kurią svajojau visą savo paauglystę. Jos vardas yra Agnė ir mes susipažinome vienuoliktoje klasėje. Agnė pasakojo, kad, kai su savo kita drauge likdavo viena pas kitą, tokį susitikimą vadindavo „likimu“, nes lieki pas kažką. Aš tada pajuokavau – kadangi mes neseniai susipažinome ir galėtume dar artimiau susipažinti ir pabūt daugiau kartu, padarykime „ateitį“. Ji pas mane liko vieną vakarą ir, aš atsimenu, mes labai ilgai kalbėjom visą naktį ir mes tiesiog ieškojom jutubėj kažkokios muzikos. Tuo metu vyko Sauliaus Baradinsko organizuojamas muzikinių klipų projektas „Vilnius Temperature“ ir mes radom grupės „Abudu“ įrašą „Pavasaris“. Ir su ta daina pasikeitė visas mūsų gyvenimas. Atrodo, kad apsivertė mūsų požiūris, mūsų mąstymas apie visą pasaulį. Mes pradėjome gilintis į visokius psichologinius bendravimo dalykus, pradėjom viena kitą geriau jaust. Ta daina mums abiem labai daug reiškia. Jos muzikinis klipas buvo filmuotas Konarskio gėlių turgely. Aš jau vienuoliktoje klasėje žinojau, kad mano svajonė yra gyventi Vilniuj. Kai aš atsikrausčiau į Vilnių, mano pirmas tikslas buvo nueiti ir pasižiūrėti, ar tas Konarskio gėlynas apskritai egzistuoja, nes ta lokacija man atrodė kaip pasaka“. Paulina pasakoja:
Laikui bėgant prasideda kiti gyvenimo etapai: naujos studijos, nauji miestai ir nauji draugai. Bet vaikystėje girdėta muzika lieka taip giliai įsirašiusi į pasąmonę, kad vieną dieną suskamba visu garsu ir viską aplink suvirpina, pakeičia. „Manu Chao“ gerbėjaiAleksandrai taip nutiko išvykus į Ispaniją: „O vėliau, visiškai neįsivaizduoju kodėl taip nutiko, bet aš pradėjau studijuoti lietuvių ir ispanų filologiją. Ir tada po studijų išvažiavau į Barseloną. Ir aš labai susidraugavau su vienu savo kambarioku – profesionaliu krepšininku pusiau jamaikiečiu. Atrodė, kodėl aš turėčiau susidraugauti su tokiu vaikinu? Bet mes kažkaip susidraugavom. Ir aš sužinojau, kad po kažkiek laiko turėjo būti „Manu Chao“ koncertas Barselonoj. Ir aš nutariau: blemba, geras, reikia būtinai eit. Aš nežinau, kiek jūs kartų esate įsimylėję, bet man tai dažniausiai būna, kad ateina ta diena, kai tu nusprendi – jo, vat šiandien bus ta diena, kai viskas pasikeis. Man ta diena nuo pat ryto buvo: jo, šiandien viskas pasikeis. Ir mes išvažiavom į tą koncertą, prisiliuobėm gerai, nepamenu aš koncerto absoliučiai, bet tai buvo pirmas vakaras, kai mes pasibučiavom ir mes ganėtinai ilgą laiką buvom kartu. Gal visai nenorom mano dėdė iš Niujorko užkodavo mano ateitį ir dabar gyvenu Tbilisyje ir verčiu knygas iš ispanų kalbos.“
Indrę iš Panevėžio muzikiniai keliai atvedė į Nyderlandus. Čia merginos laukė susitikimas, kurio Panevėžyje ji niekuomet nebūtų tikėjusis: „Tada aš baigiau mokyklą, įstojau į akademiją mokytis ir visada turėjau minty: Hariprasad Chaurasia, Hariprasad Chaurasia. Jis plokštelėj nerealiai groja. Vėliau pamačiau, kad Hariprasad Chaurasia dėsto Roterdame konservatorijoje. Ir aš išvažiavau ten mokytis. Per stojamąjį egzaminą labai bijojau, nes nieko apie tą muziką nežinau, o Hariprasad Chaurasia buvo komisijoj! Ir aš atsimenu, ateinu ir manęs jis klausia: na, tai ką tu čia nori mokytis? Ir aš sakau: galvoju, visai įdomu būtų magistre derinti liaudies dainas su indiška muzika. Komisija sako: ar gali ką nors padainuoti? Aš padainavau „Rūta žalioji“, o Hariprasad Chaurasia išsitraukė fleitą ir užgrojo tiesiai nuo komisijos stalo! Ir tada jis sako: na va, matom gi, kad gerai susiveda liaudies dainos ir indiška muzika. Išvažiavau ten mokytis, baigiau, o dabar gyvenu Belgijoje su draugu iš konservatorijos. Jeigu ne šita plokštelė ir ne šitas muzikantas, gal visai kitur būčiau, gal net ir kitokią muziką gročiau ir gyvenimo meilė kita būtų.“
Muzikiniai įrašai sovietmečiu ir nepriklausomybės pradžioje
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Buvusius ir esamus knygyno „Mint Vinetu“ darbuotojus vienija trauka literatūrai, fotografijai, muzikai ir pokalbiams. Daugelis šios bendruomenės narių dabar gyvena užsienyje.
