Garsai, kurie sujungia
Nors garso terapijos pagrindinė mintis bei tikslai stipriai skyrėsi nuo tuomečio mano noro groti trankų roką, bet pirmą kartą gyvenime pajaustas pojūtis, kad galiu kažko išmokyti savo tėvus, tapo tuo, kas mus stipriai sujungė.
„Mintis, kad vienas žmogus su maža gitara gali suteikti tiek daug pojūčių tūkstančiams žmonių arenoje, be galo jaudino.“
Visa Eiliakų šeima susijusi su muzika – tėvai Alicija ir Ričardas organizuoja garso terapijos seansus, o broliai Bartoš ir Lukas nuo vaikystės muzikuoja pianinu ir gitara. Kiekvieno jų kelias į garsų pasaulį savitas, tačiau galiausiai atvedęs į bendrą veiklą „Laumžirgių žemės“ bendruomenėje, kuri skirtingų kartų šeimos narius stipriai suartino. Pasakoja broliai Eiliakai:
Lukas:
„Mano pažintis su garsu prasidėjo seniai. Dar vaikystėje visada mane traukė muzika. Dažnai įsijausdavau į tą mintį, kad gebėjimas groti, kurti muziką yra kaip supergalia, dėl kurios galima linksminti, jaudinti, kelti sentimentalius jausmus. Su savo muzika galima valdyti jausmus, todėl mintis, kad vienas žmogus su maža gitara gali suteikti tiek daug pojūčių tūkstančiams žmonių arenoje, be galo jaudino.
Pirmoji pažintis su gitara tikrai nebuvo sėkminga. Be mokytojo, be jokių patarimų derinau ją bet kaip, brūžinau per stygas taip pat bet kaip, o dar kadangi esu kairiarankis, tai ir laikiau gitarą aukštyn kojom. Pasimėgavau tokia veikla iki kol nuplyšo dauguma stygų ir pamiršau tą svajonę. Antrą kartą su gitara susidūriau jau būdamas 16 metų. Tuomet viskas buvo kitaip. Pirmus akordus parodė geras draugas, tėvai nupirko jau neblogą gitarą ir jau besijausdamas įsipareigojęs sau suradau mokytoją. Kartu su kitu draugu pradėjome lankyti pamokas, grojome labai daug, o galiausiai dar su keliais draugais pradėjome groti jau ir kaip grupė. Rinkomės į repeticijas, kūrėme ir įrašinėjome jau savo dainas.“
„Maždaug tuo pačiu metu tėvai atrado garso terapiją ir namuose atsirado labai daug įvairių įdomių ir keistų instrumentų. Iš pradžių atrodė neįmanoma, kad kada nors tai galėtų tapti mano gyvenimo dalimi, bet po truputį pasijaučiau galintis prisidėti, padėti ir pasidalinti savo nedidele, bet jau turima muzikine patirtimi ir žiniomis. Nors garso terapijos pagrindinė mintis bei tikslai stipriai skyrėsi nuo tuomečio mano noro groti trankų roką, bet smalsumas, neatrasti garsai, o ir pirmą kartą gyvenime pajaustas pojūtis, kad galiu kažko išmokyti savo tėvus, tapo tuo, kas mus stipriai sujungė.
Po kurio laiko pradėjome groti kartu su tėvais, kartu keliauti, dalyvauti festivaliuose, ėmėme patys organizuoti mokymus, važinėti ne tik po Lietuvą, bet ir kitas Baltijos šalis, Rusiją, Baltarusiją, Norvegiją. Galimybės atrodė beribės, o gyvenimas visiškai pasikeitęs ir prisipildęs daugybės pozityvių patirčių. Dar kuriam laikui prabėgus prie mūsų prisijungė ir Bartas, tada jau visa šeima kūrėme kartu, ir tai mus dar labiau suartino.
Atsiradus „Laumžirgių žemei“ į veiklas įsitraukė ir mano žmona Giedrė. Tada jau viskas, kas gyvenime svarbu, tilpo į vieną erdvę. Viską kūrėme kartu, atsirado dar daugiau vietos bendrai kūrybai, daugiau įdomių darbų, o galimybės kaip niekad beribės! Taip gitara man suteikė laisvę, nors ji ir netapo mano darbo įrankiu, bet kelias, kurį ją turėdamas nuėjau, nuvedė iki vietos, kurioje esu dabar.“
Bartoš:
„Mano „iniciacija“ į šeimos ir „Laumžirgių žemės“ gyvenimo būdą, panašiai kaip ir mano broliui, įvyko per muziką. Prieš daug metų, net prieš mintis apie žemės pirkimą, dar mano vaikystėje, mes aplankėme mūsų artimą pažįstamą Tomą Čartoryskį. Žmogų, kuris pirmasis mums parodė gongus ir šį mistišką garsų pasaulį.
Kas atsitiko pas jį, labai gerai atsimenu, nes mano mama labai mėgsta tai pasakoti. Visi sėdėjo, kalbėjosi, vakarieniavo, o aš, smalsus vaikas, nuėjau prie Tomo pianino ir pradėjau juo bandyti groti, iš klausos bandžiau sukurti kažką gražaus. Jau nepamenu, ką aš ten galėjau groti, bet, matyt, tai buvo kažkas visai gero, nes staiga visi atėjo pažiūrėti – kas tai galėjo groti, ir buvo labai nustebę, kai pamatė niekad anksčiau negrojusį Bartą. Tą vakarą Tomas tėvams liepė man nupirkti pianiną, tai jie ir padarė. Būtent dėl to ir atsirado mano nuostabus „Belarus“ pianinas, kuris, turbūt jau visam laikui, rado savo vietą „Aštaro“ salėje, „Laumžirgių žemėje“.
„Iki šiol į mano kūrybos procesą atėjo ir išėjo daug instrumentų, bet šis pianinas buvo tas, kuris visada liko. Tai yra pianinas, su kuriuo parašiau dainą, dėl kurios pradėjau groti kartu su savo šeima mūsų bendrame sukurtame projekte „Sound Mystery“. Aš buvau paskutinis mūsų šeimos narys, kuris galų gale irgi prisijungė ir pradėjo kurti drauge. Tai įvyko būtent dėl šio pianino. Tuo pačiu dėl jo pradėjau kurti solinę muziką, kurioje skamba tas pats instrumentas. Pianinas tapo svarbia dalimi mano ir mūsų šeimos kuriamose misterijose „Laumžirgių žemėje“.
Pasiklausykite Bartoš Eiliakas dainos Before Dawn (Prieš Aušrą):
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenę vienija gongų maudynės, gyvos muzikos koncertai, meditacijos, Tibeto dubenų masažai, dvasinio ir terapinio pobūdžio seminarai, pirties vakarai.
