Jūratės staklės

Birutė Bikelytė, Justas Tertelis

Juzefa sakydavo: „Stakles atiduosiu tik tam, kas moka austi.“ Be trumpų pačios Juzefos instrukcijų prieš daugelį metų, Jūratė daugiau nieko nemokėjo. Bet viskas įmanoma, jei tik yra noro.

„Jūratė žinojo viena – didmiestyje ji gyventi nebenorinti. Reikėjo tik vieno lemtingo postūmio. Ir jis atėjo 2017 metais“

Joniškietę Jūratę Sabaitęį Žagarę atvedė savanorystė. Čia, kai tik atsirasdavo laisvo laiko, ji į draugiją pasiimdavo užsienietę kolegę ir leisdavosi ieškoti pagyvenusių žagariečių, galinčių papasakoti įdomių istorijų. Tiesiog įdomumo dėlei. Taip savanorės pasibeldė ir į Juzefos Lapinskienės duris. Pasakoja Jūratė:

Garbingo amžiaus moteris apsidžiaugė netikėtomis viešniomis, atėjusiomis daugiau sužinoti apie jos gyvenimą. O ji turėjo ką apie save papasakoti. Kaip 1948 m. tremiant jos šeimą pavyko vaikus iškelti pro namų langus prisakius bėgti per laukus į Latviją, kaip ji pati stebuklingai išlipo iš gyvulinio vagono paskutiniu momentu atsidarius durims, kaip vėliau dar kartą buvo suimta, kalinta ir sugebėjo grįžti. Viešnioms Juzefa aprodė ir savo vyro pagamintas audimo stakles. Jūratė su drauge buvo prie jų pasodintos, supažindintos su audimo technika ir perspėtos – norint austi, reikia turėti kantrybės. Tuo pažintis su Juzefa ir baigėsi, tačiau sena ir graži audimo tradicija paliko ilgalaikį įspūdį.

Vėliau Jūratės gyvenimas klostėsi pagal įprastą scenarijų: studijos Vilniuje, rimtas darbas ir karjera. Sostinėje planuoti dveji metai virto į trylika. Miestas, iš pradžių žavėjęs kultūriniu gyvenimu, su metais tapo monotoniškas, įsisuko vidinė tuštuma. O su ja stiprėjo ir visada kirbėjusios mintys sugrįžti į gimtąjį miestą. Tačiau kuo ten užsiimti? Iš ko gyventi? Veikli moteris nedrįso žengti pirmo žingsnio. Bet žinojo viena – didmiestyje ji gyventi nebenorinti. Reikėjo tik vieno lemtingo postūmio. Ir jis atėjo 2017 m. Pasakoja Jūratė:

Tik vienas dalykas dar buvo neišspręstas – Juzefa sakydavo: „Stakles atiduosiu tik tam, kas moka austi.“ Be trumpų pačios Juzefos instrukcijų prieš daugelį metų, Jūratė daugiau nieko nemokėjo. Bet viskas įmanoma, jei tik yra noro. Ir, žinoma, kantrybės. Jūratė Vilniuje susirado audimo mokytoją, per pavasarį pramoko pagrindų ir jau vasarą atvyko pas Juzefą į Žagarę. Tuomet audėjai jau buvo 101-i. Čia Jūratės laukė tikra staigmena. Pasiklausykite:

J. Lapinskienė iškeliavo 2020 m, likus keliems mėnesiams iki 103-iojo gimtadienio. Dabar Jūratė dar tik pratinasi prie mažo miesto ritmo, jaukinasi stakles ir mokosi kantrybės.