Ubago ženklas
Kuliuose dirbantis klebonas Ignacas Plušauskis 1827 m. nusprendė padaryti tvarką. Užsakė nukaldinti žalvarinius širdelės formos medalionus su skylute pakabinimui ir išdalino parapijos ubagams.
„Tai buvo įkalta į sąmonę. Nevažiuok tuščiomis – o ką nuveši į davatkyną, a veži ką nors? Nors kažką. Jei duoną kepė, tai nors puskepalį duonos atrėžti ir atvežti.“
Kaip atskirti savą ubagą nuo svetimo? Mums, XXI a. žmonėms, gali kilti klausimas, kam to išvis reikia. Tačiau XIX a. Kulių gyventojams tokia dilema kilo visiškai natūraliai. Pasakoja Kulių krašto muziejaus įkūrėja Zuzana Jankevičienė:
„Kadangi Kuliai buvo parapija gan plati ir buvo laikoma pasiturinti, tų elgetaujančių ateidavo iš kitų parapijų. Yra žinoma, kad buvo atvejų, kai per dieną pas žmogų tiesiai į namus ateidavo net keli. Kuliuose dirbantis klebonas Ignacas Plušauskis 1827 m. nusprendė padaryti tvarką. Užsakė, nukaldino žalvarinius širdelės formos medalionus su skylute pakabinti ir išdalino parapijos ubagams už simbolinį mokestį, kad galėtų juos suregistruot. Nežinia, kiek jų gali būti. Čia yra tas numeris. 39-as. Man yra tekę matyti 43-ią. Ir šitaip buvo paaiškinta, kad šelpti reikia privalomai savo parapijos nelaimėlius. Ir dėl to paprašyti, kad parodytų – ar turi jis tą vadinamąjį ubago ženklą. Jeigu jo neturi – tai jau apsispręsk, kaip nori.“
Klebono idėja nebuvo nauja – tokie ženkleliai Europoje žinomi nuo XV a. pradžios, kai pradėti dalyti žmonėms Anglijoje, Škotijoje ir Airijoje. Taip išmaldos prašymo procesas tapo formalia „profesija“, kurią reglamentavo įvairūs įstatymai ir vietos taisyklės. Kuliuose buvo ir stacionari labiausiai nepasiturinčių parapijiečių globos įstaiga, liaudies „davatkynu“ vadinta. Zuzana tęsia:
„Davatkynas buvo kaip savotiška tų laikų parapijos socialinės rūpybos įstaiga, skirta savo nelaimėliais pasirūpinti. O vėliau pastatė „Špitolę“, tai kaip ir parapijos vieta tokia, skirta susirinkimams, renginiams ir viskam. Ten gyveno žmonės, kuriems vienaip kitaip… gyvenimas buvo nenusisekęs. Ten buvo moterų netekėjusių, pavyzdžiui, kažkas susilaukė nesantuokinio vaiko, ir giminė, ir visuomenė žiūrėjo į tai labai nepalankiai. Buvo ir vyrų, kaip Vaižganto aprašytas Dėdė, kuris savo šeimos ir nesukūrė, nes neturėjo jokio materialinio pagrindo. Kitas ir dėl sveikatos problemų atsidurdavo tokioje vietoje.“
Parapijiečius su „davatkyno“ gyventojais siejo glaudūs ryšiai – vieni prašydavo prižiūrėti kapus, o kiti važiuodami į miestelį būtinai užveždavo lauktuvių. Z. Jankevičienė pasakoja toliau: „Parapija labai plati: 23 kaimai, o kapinės – vienos. Tai į tas kapines atvykt ir prižiūrėti iš tolimų kraštų žmonėm toloka. Paprašydavo konkrečiai kurią nors ten moterytę ten iš to vadinamojo davatkyno, kad ji prižiūri – jai atsilygina. Klebonas per pamokslą laikas nuo laiko primindavo, kad reikia pasirūpinti savais. Ypač suaktyvėdavo ta parama prieš Šv. Jurgį (t. y. balandį) ir rudenį prieš Vėlines, tai kažkaip būdavo atskirai primenama, kad neužmirškim tų, kurie yra šalia ir kuriems gyvenimas nėra palankus. Žmonės atvažiuodami į miestelį iš kaimo (kadangi ūkininkai gyveno ne pačiame miestelyje, o kaimuose) atveždavo, ką tuo metu turėdavo. Tai buvo įkalta į sąmonę. Nevažiuok tuščiomis – o ką nuveši į davatkyną, a veži ką nors? Nors kažką. Jei duoną kepė, tai nors puskepalį duonos atrėžti ir atvežti.“
Jau daug metų Kulių apylinkių žmonės renkasi į atlaidus. Seniau miestelio ubagams tai buvo didelė šventė. Zuzana paaiškina:
„Kuliuose Marijos Škaplierinės atlaidai liepos 16 laikomi. Yra žinoma, kad jie buvo tiek populiarūs, kad, pavyzdžiui, tarpukariu susirinkdavo po 6–7 tūkst. žmonių. Yra šitame krašte toks požiūris į tuos atlaidus, kad „jei jau škapliernoj (kaip vadina žemaičiai) nebuvai, tai kažkas atsitiko“ – ar jau nebėr gyvo to žmogaus, ar jis turi kokių rimtų sveikatos problemų. Vyresnieji kuliškiai prisimena, kad po atlaidų buvo pilnas miestelis žmonių. Pilna vaikų ir jaunimo, visi su savo atsineštinėm vaišėm ant žolyno ratais susėda, groja orkestras vietinių. Pačioj taip vadinamoj Škaplierinės aikštėj vykdavo šokiai iki vėlyviausio vakaro, o paskui važiuodavo vežimais namo. Taip iš Kulių pasipildavo į visas puses vežimų su dainom, kad susidarydavo kamščiai.
Ir ubagams tai buvo šventė. Jau gali tikėtis ir sūrio geresnio, ir pyrago atvežto naminio iškepto, ir kitokių vaišių. Ir jie jau eidavo prie šventoriaus, susėsdavo ant suolų. Taip pat visi žinojo savo dažniausiai, jei jau sėdi ant suolų, – jie jau pažįsta, – ar ten Veronika, ar ten Magdelė, kuri prižiūri jų kapelius. Tai atveža ką nors, paduoda elgetoms, kurie turi daug laiko, ir pagaliau tai jų užsiėmimas. Ir pasako: pasimelsk už tą ir tą, ar už mirusį, ar paprašyk ten Dievo malonės, ar sveikatos, ar kažko kito. Tai buvo labai natūralu.“
Laikas po truputį ištirpdė ubago „profesiją“. Šiandien Kuliuose nebėra nei „davatkyno“ pastato, nei išmaldos prašančių žmonių:
„O paskui, sovietiniais metais, požiūris į tokius žmones pasikeitė iš esmės. Jeigu jis yra įgalus, tai jis veltėdis, jį reikia įdarbinti, o ne čia ubagu apsimesti. Kad Kuliuose būtų buvę skaičiuojant panašiai nuo septinto dešimtmečio – neteko girdėti, kad koks ubagas būtų. Šiandien dar vieną turim. Tai nėra nei nelaimėlis, nei benamis. Bet tokį gyvenimo būdą pasirinkęs. Jis turi kur gyvent, jis turi iš ko gyvent, jis gauna neprastą pensiją. Atsisėda ant kokio suolelio ir sėdi jis ten, va toks žmogaus gyvenimo būdas. Tokį vieną dabar ir turim.“
Elgetos Lietuvoje
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Bendruomenė, kuri puoselėja savo krašto istorijos muziejų, organizuoja renginius, buria tiek senuosius kuliškius, tiek naujakurius ar po gyvenimo užsienyje sugrįžusius narius.
