Mariana Bruni protestuoja
Pirmasis susitikimas buvo gana ironiškas – Teodoras buvo pasiųstas perduoti Marianai kelis medinius šaukštus dovanų nuo jos tuometinio vaikino iš Vilniaus.
„Kaip ji pati sako, tai buvo ta tikroji, kaip žmonės sako, „lyubov s pervogo vzglyada“ (meilė iš pirmo žvilgsnio), kur žinai, kad su visam.“
Lietuviškos moterų pavardžių galūnės turi senas tradicijas. Pagal moters pavardę galima iškart sužinoti, ar ji ištekėjusi. Šiandien tai patinka ne visoms nuotakoms ir dalis jų renkasi neutralią pavardės formą su galūne „-ė“. Jei moteris šiandien norėtų turėti vyriškosios giminės pavardę – tai kol kas neteisėta. Tačiau yra buvę ir išimčių. Apie savo maištingą močiutę Marianą pasakoja Aleksandra Bondarev:
„Mano močiutė Mariana Bruni užaugo Maskvoj ir 1962 m. pavasarį, būdama 22-ejų, ten susipažino su mano amžinatilsį seneliu, žymiu lietuvių skulptorium ir tapytoju Teodoru Kazimieru Valaičiu. Pirmasis susitikimas buvo gana ironiškas – Teodoras buvo pasiųstas perduoti Marianai kelis medinius šaukštus dovanų nuo jos tuometinio vaikino iš Vilniaus (jų abiejų artimo draugo, artimu draugu ir išlikusio). Kaip ji pati sako, tai buvo ta tikroji, kaip žmonės sako, „lyubov s pervogo vzglyada“ (meilė iš pirmo žvilgsnio), kur žinai, kad su visam. Jie susitiko priešais Puškino muziejų, ilgai vaikštinėjo ir pasakojo vienas kitam apie savo gyvenimus. Nuo tada nebeišsiskyrė (bent jau širdimis).“
„Bet fiziškai atsiskirti vis dėlto teko – Teodoras grįžo į Vilnių, o Mariana išvyko į Barnaulą atlikti drabužių modeliavimo praktikos, kur siuvėjos pagal jos ir jos kolegių kurtus piešinius siuvo 60-ųjų mados apdarus. Jiedu intensyviai susirašinėjo laiškais, vasarą kelis kartus susitiko pakaitomis vienas kito miestuose. Spalį Vilniuje buvo atidaryta Teodoro paroda, Mariana taip pat dalyvavo. Viešnagės metu susipažino ir su jo draugais. Žiemą ji išvyko į Lvovą atlikti kitos praktikos ir netrukus Teodoras ją aplankė. Ten, po veik 9 mėnesių draugystės per atstumą, pasipiršo. Įsimylėjėliai susituokė Vilniuje. Iki vasaros toliau bendravo per atstumą, vasarą drauge praleido Kryme, kur jau rugpjūtį gimė pirmasis sūnus, mano dėdė Kristoforas. Po kurio laiko, šeimai planuojant ateitį, būdama Maskvoje Mariana panoro paso. Tuo tikslu lietuvių kalba užrašytą santuokos liudijimą reikėjo išversti į rusų kalbą“. Aleksandra pasakoja:
„Šitaip 7 dešimtmečio sovietinėj Maskvoj mano močiutė tapo Mariana Vailaitis, ir su tokia pavarde dar 12 metų pragyveno Vilniuje, iki kol, mano mamai esant 8-erių, tragiškai žuvo jos didžioji meilė, ir ji susigrąžino mergautinę pavardę. Vėliau iš naujo laimingai ištekėjusi už vyro, kurį nuo pat gimimo laikau savo seneliu, Mariana ir toliau gyvavo kaip Mariana Bruni – ir tebegyvuoja šiandien, būdama 81-erių.“
Pavardžių atlietuvinimo iniciatyvos tarpukariu
Skaityti
Kiti bendruomenės radiniai
Buvusius ir esamus knygyno „Mint Vinetu“ darbuotojus vienija trauka literatūrai, fotografijai, muzikai ir pokalbiams. Daugelis šios bendruomenės narių dabar gyvena užsienyje.
