„Laumžirgių žemės“ bendruomenė

Bendruomenės istorijas surinko asociacijos „Kūrybinės jungtys“ nariai: aktorius Eimantas Bareikis ir vizualiųjų menų kūrėja, edukatorė Austėja Tavoraitė.

Eimantas: „Ne kartą iš draugų ir pažįstamų esu girdėjęs apie tokią magišką vietą, kurioje vyksta įdomūs ir keisti dalykai. Gongų maudynės, gyvos muzikos koncertai, meditacijos, Tibeto dubenų masažai, dvasinio ir terapinio pobūdžio seminarai, pirties vakarai. Ta vieta vadinasi Laumžirgių žemė. Ji buria ir traukia labai daug žmonių. Į šią vietą iš visos Lietuvos žmonės atvažiuoja pasibūti, pamedituoti, ieškoti atsakymų.

Mes susipažinome su pačiu bendruomenės branduoliu, žmonėmis, kurie įkūrė ir puoselėja šią vietą ir skleidžia žinią apie kitokį lėtesnį gyvenimo būdą, įsiklausymą į save ir savo pojūčius bei atrasti vidinę harmoniją.

Alicija ir Ričardas Eiliakai - Laumžirgių žemės šeimininkai ir šios erdvės kūrėjai, kurie veda gongų maudynes, garso terapijas, pirties vakarus.

Prie šios bendruomenės prisijungė ir jų sūnūs muzikantai Lukas bei Bartošas. Giedrė, kuri rūpinasi svečių maitinimu ir gamina nuostabų maistą. Greta, kuri veda Tibeto dubenų masažus. Meistras, stalius, baldžius – Rapolas, kuris prisidėjo prie šios vietos statybų ir įrengimo. Rima, kuri su visa savo šeima atsikraustė į šią vietą ir prisideda prie garso terapijų bei gongų maudynių organizavimo bei vedimo.

Visi šie žmonės Laumžirgių žemę labai myli ir gerbia ir vadina ją savo namais, juos sieja bendra pasaulėžiūra ir gyvenimo būdas, o atvažiavus čia, nesinori išvažiuoti, norisi pabūti, nes čia sklinda ypatinga energetika ir atmosfera, kurią kuria ir puoselėja visi šie žmonės.“

Austėja: „Glaudi, tampri, šeimos bendruomenė, kurianti ir žinanti savo kelią ir juo einanti. Gausybė simbolių ir ženklų, kurie svarbūs ir brangūs bendruomenei, kuri kuria magiškų potyrių erdvę visiems. Dirbant su šia bendruomene jautėsi stiprus visų tarpusavio ryšys, vienas kitą papildančios istorijos, daug bendrų atsiminimų, patirčių. Kai bendruomenė tokia glaudi, nesijautė ir zoomo ribotumo, nes visi jautėsi saugūs ir savi. Kaip fasilitatorei buvo malonu stebėti tiek daug kylančių, išlendančių istorijų: jei kuris nepamena, ar nežino kuo galėtų pasidalinti, iškart įsitraukia kiti ir primena įvairius nutikimus, kurie sužadina pasakotoją.“