Istoriniai kontekstai

Štai į Japoniją baumkucheną 1919 m. atvežė vokietis Karlas Jucheimas. Skanėstas tapo populiariu skanumynu Japonijoje.

Atsikūrusioms Lietuvos ir Latvijos valstybėms iškilo dilema – dauguma gyventojų Palangoje buvo lietuviai, bet į miestą pretendavo ir Latvija, apeliuodama, kad aplink miestą gyvena daug latvių. Pirminiai bandymai susitarti nepavyko.

Sovietų valdžia šias transliacijas bandė slopinti ir tam skyrė nemažai lėšų. Buvo statomos specialios radijo slopinimo stotys. Vienos buvo skirtos tolimajam slopinimui ir veikė kelių tūkstančių kilometrų spinduliu, kitos buvo statomos miestuose ir buvo skirtos slopinti vietos mastu.

Vandens malūnas-elektrinė Anykščiuose ant Šventosios upės buvo įrengta 1910 metais. Ir nors tai nėra pirmoji elektrinė Lietuvoje, ji įdomi tuo, kad naudojo savadarbes turbinas, kurias gamino vienas elektrinės savininkų Juozas Vilnonis.

Liudvikas Leizeris Zamenhofas sukūrė dirbtinę, arba sintetinę, kalbą, kurią lengvai galėtų išmokti kiekvienas. Taip atsirado esperanto, o pirmasis šios kalbos vadovėlis parašytas Lietuvoje.

Menininko kūriniai priskiriami vieniems svarbiausių šeštojo ir septintojo dešimtmečio Niujorko mokyklos dailės darbų ir įtraukti į įvairias pasaulines kolekcijas, tarp jų ir MoMA.

Po kelių valandų pasiekęs viešbutį čia jau rado įsiplieskusį skandalą – viešbučio darbuotojai apie prezidento dovaną pranešė Latvijos krepšinio atstovams, o šie tai palaikė įžeidimu ir pareikalavo lėkštę grąžinti jiems.

J. Tumas-Vaižgantas ir kiti draugijos nariai norėjo ne tik gražinti, bet ir puoselėti kultūros paveldą, tvarkyti istorinius objektus ir net vykdyti memorializacijos darbus. Svarbiausiu tokiu darbu virto simbolinių medžių, skirtų tam tikram įvykiui, sodinimas.

Vienos šeimos iškeldinti atvykęs karys apie tą daiktą pasakė taip: „Biri, tam na chleb zarabotaješ“ („Imk, ten duonai užsidirbsi“). Tai buvo siuvimo mašina.

Visa gausi kolona pasiekė Jonavą, kur miesto stadione įvyko mitingas. Skambėjo rimas: „Daugiau sveiko proto, mažiau Jonavos azoto.“

Dviratis visuomenėje dar kėlė sumišimą, nustebimą, baimę, buvo iššūkis konservatyviesiems. Baimė buvo susijusi su tuo, kad dviratis buvo patogi priemonė pasprukti nesusimokėjus arba apiplėšus.

Savo pažiūromis, vertybėmis ir nuostatomis Matilda įkūnijo judėjiškos ir lietuviškos tapatybių simbiozę, ir jeigu ne tragiškas likimas, galėjo tapti tiltu tarp žydų ir lietuvių kultūrų.

Pučiant permainų vėjams ir per Sąjūdžio mitingus vis pasirodant nepriklausomos Lietuvos trispalvei imta kalbėti apie draudimo panaikinimą ir vėliavos įteisinimą.

Į namus užėjus elgetai, šeimininkai su juo dažniausiai elgdavosi pagarbiai. Daug kur Lietuvoje ubagas buvo laikomas šventu, Dievo siųstu žmogumi.

Vos kelios savaitės iki Lietuvos okupacijos tuometis Lietuvos užsienio reikalų ministras paskyrė diplomatą Stasį Lozoraitį, dirbusį Romoje, Lietuvos diplomatinės tarnybos šefu. Šį statusą ir pareigas S. Lozoraitis išlaikė iki pat mirties 1983 metais. Todėl nekeista, kad Šaltojo karo metais išduodami Lietuvos pasai buvo vadinami „Lozoraičio pasu“.

1917 m. liepos 14 d. vokiečiai išleido tokį įsakymą: ūkininkai, nupjovę rugius, juos turi vežti ne į savo kluonus, bet prie kuliamųjų mašinų. Tai karo išvargintus ūkininkus smarkiai išgąsdino – žmonės pajuto gresiantį badą.

Daugelis senųjų rožių vertingos ne tik dėl savo atsparumo ir prisitaikymo, bet dėl unikalios istorijos, susijusios su vietove ar giminės istorija. Rožės buvo mylimos senuosiuose soduose, vienos paplito per kaimynus, kitos šeimose buvo perduodamos iš kartos į kartą.

Organizatoriai buvo vedami didelio entuziazmo, bet neturėta pinigų įrangai. Gelbėjo išradingumas ir gebėjimai: sugedęs savadarbis lempinis stiprintuvas, paskelbus pertrauką, vietoje būdavo palituojamas.

Nebuvo „tuščių“ vinilinių plokštelių, į kurias būtų galima perrašyti, tad čia buvo pasitelktas išradingumas – įrašinėta į ovaliai iškirptas rentgeno nuotraukas. Išeidavo „rokas ant kaulų“.