Radiniai

Garsas apie „Radinį“ netruko pasklisti po plačiais apylinkes - sulaukti šokėjų iš Ukmergės ir Kauno, sukorusių daugiau nei 60 kilometrų, buvo įprasta.

Nuo vaikystės mergaitę domino keista pastogėje pasislėpusi medinė lentelė. Joje buvo užrašyti tuo metu nesuprantamai atrodantys rašmenys.

Domkratas pakeldavo techniką, sijas, kitas sunkias konstrukcijas. Apie gerą galingą įrankį pasklido žinia ir Stasės tėtis pradėjo jį skolinti apylinkių žmonėms.

Ponios rožė, pergyvenusi pasaulinius karus, revoliucijas ir klimato išbandymus, ir šiandien žydi baltais pilnaviduriais žiedais ir skleidžia tikrą, autentišką, labai kvapnų aromatą.

1917 m. liepos 25 d. po rugiapjūtės prisistatė vokiečiai ir paliepė kulti rugius su jų atsivežta kuliamąja mašina. Ūkininkai nepakluso ir nutempė ją iš savo laukų.

Aukso žiedus sumainiusi pora dovanų gavo du tuščius tarpukario Lietuvos piliečių pasus be nuotraukų ir įrašų. Bet tai nebuvo tik kolekcinė vertybė, tai kartu buvo ir pabėgimo planas.

Kartą mergina išgirdo, kad Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokykla priima muzikalius vaikus. Nors ir neturėjo jokio pradinio muzikinio išsilavinimo, Stasė nusprendė pabandyti – „vis tiek niekas per galvą neduos“, pamanė ji.

Lapas po lapo Rimos rankose skleidėsi visa šeimos istorija: gimimo datos, vestuvės ir jų metinės, aprašytos vietos, kuriose gyventa, revoliucijos ir karai, kuriuos pavyko išgyventi.

Kuliuose dirbantis klebonas Ignacas Plušauskis 1827 m. nusprendė padaryti tvarką. Užsakė nukaldinti žalvarinius širdelės formos medalionus su skylute pakabinimui ir išdalino parapijos ubagams.

Dėl vykstančios melioracijos nyko vienkiemiai ir ištisi kaimai. Į kolūkio gyvenvietes išsikeldami žmonės atiduodavo daug jiems nevertingų daiktų, kurie kraštotyrininkams buvo tikras lobis.

Mirgos senelis Jonas Knystautas name saugojo vieną ypatingą daiktą, kurį karo metais įteikė Kulių valsčiaus raštininkas Kavolius.

Savo vaikus Inga norėjo auginti vietoje su istorija – ten, kur gyveno jos protėviai.

Per tą laiką žmonės įprato prie naujo gyvenimo karo sąlygomis. Atrodė, kad pati juodžiausia tamsa praeityje. Tačiau netikėtai prie Pranckūnų namo privažiavo motociklas.

Neturėdama jokios keliavimo dviračiu patirties, Dalia 2003 m. prisijungė prie „Baltic Cycle“ organizuoto žygio iš Varšuvos į Vilnių.

Su Ryga susiję daugelio joniškiečių vaikystės prisiminimai – apie didelį miestą, kuriame tiek daug visko vyksta.

Juzefa sakydavo: „Stakles atiduosiu tik tam, kas moka austi.“ Be trumpų pačios Juzefos instrukcijų prieš daugelį metų, Jūratė daugiau nieko nemokėjo. Bet viskas įmanoma, jei tik yra noro.

Tokia veikla buvo labai rizikinga, nes ešelonai gerai saugomi. Vienas kartas jaunuoliams buvo lemtingas.

Jos išskirtinis bruožas buvo jos apranga. Jinai visada vaikščiodavo su ilgom baltom kelnėm platėjančiom, baltu švarkeliu ir visada – berete.

Gydytojas kasdien stebėjo moters būklę, bet gerų žinių ligonei neturėjo. Pagaliau atvirai pasakė, kad padėti nebegali, ir paragino nutraukti nėštumą.

Joniškis turi keleivinių traukinių stotį, bet jie čia nestoja nuo 2007-ųjų.

Miestelio sienos mirgėjo plakatais: visi kaip vienas skubėkite į stotį sutikti ir pagerbti nugalėtojus!

Daugeliui aplinkinių mergaitė atrodė truputį keista – juk mergaitėms reikia žaisti su lėlėmis, norėti gražiai pintis plaukus ar dėvėti gražias sukneles, o ne karstytis medžiais ir prašyti senelio vežtis žvejoti.

2012-aisiais pirmą kartą susivienijusios Anykščių bendruomenės suprato, kad mieste iki tol nebuvo jokio žydų atminimo ženklo, pastatyto dabartinių gyventojų iniciatyva.

Tai ji, mano mokytoja, tą dieną paėmusi iš savo namų bibliotekos brolių Strugackių tomelį, įrašė man skirtą dedikaciją. Rašydama, matyt, ne kartą šyptelėjo, žinodama, kad aš viso to negalėsiu perskaityti.

Pajudėję Šventosios ledai galėjo lengvai sulaužyti medines užtvaras ir įrenginius, todėl J. Vilnonis pradėjo stebėti gamtos reiškinius, bandydamas suprasti metų laikų ženklus ir įtaką malūno darbui.

Įdomiausia yra tai, kad prieš beveik 20 metų mes jau buvome susituokę.

Mes su dukra labai nekantravom greičiau padovanoti šitą dovaną, juk joje tiek meilės, atsidavimo, rūpesčio, kad net laukimas gniaužė kvapą.

Sėdim, kalbam ir galvojam, žiūriu aš į tą pakrantę ir galvoju – velnias, kažkaip čia kažko trūksta.

Gerai, galvoju – niekas nevaikšto, niekam neįdomu. Tik įėjom į vidų, ir pasipylė žmonės: atėjo vienas vyresnio amžiaus žmogus, prisėdo. Tada atėjo šeima su vaikais. Ir iš karto visas mūsų gyvenimo ratas tapo pilnas žmonių.

Perskaičiusi šio atviruko tekstą supratau, kad mano rankose – istorinis reliktas.

Buvau prirašiusi 4 dienoraščius, bet 3 sudeginau, liko tik vienas. Šiame dienoraštyje yra aprašyti 1991 m. įvykiai.

Kartą, įsikalbėjus su muziejaus svečiais, kilo klausimas, kodėl gi Lietuvoje negaminami eglutės papuošimai tautine tematika?

Apėmė nuojauta, jog radau kažką įdomaus, tik reikėjo Lietuvoje rastą įrankį kažkokiu būdu sujungti su rastu Prancūzijoje.

Mama pastebėjo, kad prie vienos nupjautos šakos močiutė ilgai stovi, todėl paklausė, ką ši mato. Atsakymas apstulbino.

Norėčiau, kad kiekvienas, kuris perskaitys šią istoriją, atkreiptų dėmesį į vieną smulkmeną: į tą vakarą, kai kaimynas labai skubėjo ir su savo įrankiais neatsinešė plaktuko.

Tais laikais radijukas buvo ir šviesa, ir pramoga, ir langas į pasaulį. Aš dabartiniam žmogui aiškinu taip: Radijukas buvo artimas dabartiniam kompiuteriui, kur tu turi prieigą prie viso pasaulio informacijos.

Radijo imtuvas-siųstuvas R-399A kažkada sovietmečiu dirbo Vilniaus televizijos bokšte ir jo paskirtis buvo „Amerikos balso“ trukdymas.

Puikiai pamenu epizodą, kai stengiuosi prieš klasę pasakoti vaizdžiai, ieškau, galvoju, kokių įdomesnių žodžių įpinti, kad atrodyčiau geriau, ir pavartoju frazę „sovietiniai kariai“.

Andrew pasiūlė – žiūrėkit, o jei pakalbėčiau su savo močiute, kad paprašytų bičiulio ūkininko pakviesti jus vasarai skinti aviečių? Norit? Turėsit progą legaliai nukeliauti iki Škotijos. Nugi aišku, kad norim!

Simboliška, bet įsimintiniausias mano skautiškas nuotykis, apie kurį viliuosi pasakoti savo vaikams, įvyko 2018 metais, švenčiant lietuviškosios skautijos šimtmetį.

Viens apmilkas (tep mano tarmėj vadina netyčinę klaidą) gali lydėt visą gyvenimą i jį biskį net pakeist.

Prie įėjimo į viešbutį stovi vaikinas. Aš jį žinau - jis yra vienas iš autobusinės kelionės dalyvių. Įsižiūriu - regis jis uosto kažkokius miltelius nuo balto popierėlio.

Vieną dieną ji ištiesė link manęs delną su grakščiai išraižyta plona medine plokštele – smuiko tilteliu, metališką stygų brunzgėjimą paverčiantį tyru skambėjimu.

Po truputį pradėjau suprasti, kad šokis yra man labai priimtina saviraiškos ir komunikacijos forma, kur galiu jaustis drąsiai ir laisvai. Šokiu galėdavau išsakyti tai, ko nesugebėdavau pasakyti žodžiais ar raštu.

Kelionė nusimatė istorinė šeimai, nes nė vienas iš mūsų nė karto nebuvo matę jūros savomis akimis.

Gal ir linksma kartais suvalkietį palaikyti tikru savo regiono atstovu, bet būti skrupulingu ir taupiu žmogumi yra visai neblogai.

Visą gyvenimą man visi sako, kad tiesiog reikia džiaugtis, kad „turi tokį didelį privalumą“, juk kalba atveria tiek daug galimybių! Aš papasakosiu savo istoriją.

Aš taip su juo susigyvenau, jog net nedrįstu jo vadinti daiktu. Jis mano kantrybės, valios, drąsos, garsų grožio mokytojas, psichologas, kuris padėjo išsiropšti iš tamsios bedugnės.

Jos namai dvelkdavo kažkokia aristokratija, čia buvo pilna senų rankdarbių knygų, rankomis siuvinėtų baldų atlošų, namai kvepėdavo man nežinomais ruošiamo maisto kvapais.

Didžiausias šokas buvo mokslinėje konferencijoje Italijoje, kai atsistojęs prieš auditoriją supratau – nematau savo skaidrių...

Prie manęs pastatė dirbti puikiai matančią, tačiau negirdinčią merginą. Taigi visai geras anekdotas – nematančiam reikėjo bendrauti su negirdinčia.

Iš tos baimės nieko neprisiminiau, žinojau tik, kad važiuoju „pas Janę į kaimą“. Mažoka informacijos.

Aš suku tešlą, o teta palengva pila visus reikiamus ir paslaptingus ingredientus. Galiausiai teta rankine šluotele suplaka iki purumo 100 kiaušinių baltymus ir prasideda pati malonioji dalis – šakočio kepimas.

Mama su manim pasitarusi įkalbėjo plaukus nusikirpti. Ir aš sutikau. Tuos plaukus panaudojo tokių daiktų gamybai, kuriuos aš gavau – daugybę, didžiulę saują.

Net nepajutau, kaip greitai po šios minties pirštas palietė Aldonos durų skambučio mygtuką. Žinojau, kad jeigu mama sužinos, kad vaikštau pakiemiais, supyks, bet smalsumas ėmė viršų.

Kartą, atidariusi rūsio duris, ant sienos pamačiau drugelį, ne tokį įprastą geltoną ar baltą, kur paprastai matome skraidant lauke, bet raudoną su juodais rutuliukais ir baltais apvadais ant sparnų.

Kartais savo kelionėse jausdavausi nevisaverčiu dalyviu, nes nematau ir negaliu įvertinti grožio, kuris yra aplink mane. Tarsi jaučiau priekaištą iš aplinkos: kam? Kodėl? Dėl ko tu keliauji, jei to negali įvertinti?

Ir štai netikėtas rėkiantis skambutis: „Kur garsas?!!“ Sakau, yra. Kol išsiaiškinome, kad tradiciškai jie garsą jungia prie kito akmens, lygiai kitoje pusėje Visagino...

Tik niekaip nesugalvojome, kokį titulą duoti man, juk nieko nemoku daryti... Kadangi tuo metu Lietuvoje dar nebuvo prezidento institucijos, draugiškai nusprendėme šį titulą suteikti man: festivalio prezidentė.

Maišėme visus skysčius kokius tik radome savo bute. Po to nešėme ir ant paties medžio testavome tai, ką sukūrėme. Nežinau kada nustojome tai daryti, tačiau aš labai džiaugiuosi, kad medis žaliuoja iki šiol.

Pradėjus rinkti komandą, prasidėjo moterų kompleksų lavina: kaip aš atrodysiu su šortais, iš manęs juoksis, tokiame amžiuje futbolas – nesąmonė ir t. t.

Atsistojau netolies ir nuo kalno pamačiau kaimą, Svijagos upę, mišką palei ją, smėlėtus paplūdimius palei pakrantę, kviečių laukus ir pasijaučiau taip gerai, kad atrodė, jog galiu pakilti ir skristi. Ir uždainavau.

Iš traukinio išlipo moteris su mažu vaiku. Traukinys suūkė ir lėtai išjudėjo iš stoties. Tūkstančiai varnų pakilo į dangų, tarsi sveikindami mus su sūnum naujoje, mums nepažįstamoje žemėje.

Tada taip pasakiau: „Na, kur čia yra toks reglamentuojantis dokumentas, kuris verstų žmones atleisti?“ „Oho, kokia protinga pasidarei“, – pasakė mama ir pokalbis vėl baigėsi niekuo.

Nors namie turėjau gražių lėlių, man norėjosi būtent tokio žaislo, kuris taip laisvai judintų savo rankutes ir kojytes. Bet Petruška visada buvo šiek tiek liūdnas. Ir norėdavosi jį palinksminti.

Jeigu nebūčiau atsiradęs reikiamoje vietoje reikiamu metu, galėjo įvykti Černobylis 2. Ir tuomet jau nebūčiau pasakojęs jums apie šį incidentą ir susitikęs su jumis čia ir dabar.

Aš padainavau „Rūta žalioji“, o Hariprasad Chaurasia išsitraukė fleitą ir užgrojo tiesiai nuo komisijos stalo! Ir tada jis sako: na va, matom gi, kad gerai susiveda liaudies dainos ir indiška muzika.

Mokykloj tuomet buvo madingas toks požiūris: „Lietuvoje nėra ką veikti, čia jokia ateitis neegzistuoja. Baigsiu mokyklą ir užsieny atrasiu gyvenimo laimę.“ Kadangi paaugliui labai lengva būti paveiktam – buvau viena iš jų.

Vis klausydavau garsaus senelio balso, ar teisingus žodžius murmu. Nors jo ašaros, o ne himno žodžiai įsirėžę atminty. Himnas aidi virš medžių viršūnių, virš upės tėkmės, virš visko.

Toks jausmas, kad visi ten buvome tiek pat kartu, kiek ir po vieną, kiekvienas truputėlį savo galvoje, kiekvienas su savais – labai skirtingais – išgyvenimais.

Pirmasis susitikimas buvo gana ironiškas – Teodoras buvo pasiųstas perduoti Marianai kelis medinius šaukštus dovanų nuo jos tuometinio vaikino iš Vilniaus.

Kai senelis iš Sibiro močiutei siųsdavo laiškus, įdėdavo daug daug gražių piešinių, nes jam labai patiko gamta, o močiutei labai patiko senelio piešiniai ir gamtos aprašymai. Dėl to ji išsirinko mano senelį.

Paėjėjus keletą valandų ir žinant, kad kelias dar tolimas, stribas pasiūlė eiti lenktynių. Jei senelis jį pralenks – pelnys laisvę. Jei laimės stribas – senelis bus įkalintas ilgam.

Kažkam kilo mintis, kad galime įsigyti nešiojamas kaitlentes iš „Ikea“, ir tai buvo pirmas impulsas ir postūmis pabandyti pagaminti tokiomis sąlygomis, kokias turime. O sąlygos buvo tikrai įdomios.

Aš net pati negalėjau suprasti, kas čia vyksta, nes potyriai buvo tokie stiprūs, kad logiškas protas tarsi atsijungė ir sekiau tik vidiniu pajautimu.

Įleki į artimiausio kaimyno kiemą ieškodamas magiškos erdvės, kad pasinertum į gongų skambesį, o ten tave pasitinka kantrybę praradęs kaimynas ir tu pasineri į jo melodingą keiksmų skambesį.

Džiaugiuosi, kad savo darbais galiu prisidėti prie kažko gražaus ir prasmingo sukūrimo, kas gali pradžiuginti kitus žmones. Šiose žemėse augo ir dirbo daug mano šeimos ir giminių kartų.

Žiūrėjau į namelių išraitytais stogais piešinius, į pasakiškas formas ir, matyt, būdamas išties pakitusios sąmonės būsenos, priėmiau sprendimą: „vat tokius ir pastatysiu“.

„Hmmm, gal ir turėsiu tau pirkėją“, – pasakiau kaimynui. Nežinau, kodėl taip pasakiau. Tiesiog turėjau jausmą, kad turiu čia atvežti žmoną ir parodyti jai šią vietą.

Vieną dieną atvažiavome aplankyti savo žemės. Labai nustebome pamatę, kiek daug žievės buvo išbarstyta po visą teritoriją.

Nors garso terapijos pagrindinė mintis bei tikslai stipriai skyrėsi nuo tuomečio mano noro groti trankų roką, bet pirmą kartą gyvenime pajaustas pojūtis, kad galiu kažko išmokyti savo tėvus, tapo tuo, kas mus stipriai sujungė.

Parodžiau vietą, kurioje, kaip jaučiau, turėtų atsigulti akmuo. „Ar tu įsivaizduoji, kiek kainuotų vėl technika, kad galėtume perkelti šį akmenį?“ – atsiduso susirūpinęs vyras. Ir tai buvo tiesa.

Kur buvau? Kur keliavau? Jaučiau, kad kažkas pasikeitė – ir ne tik šiai akimirkai, o visam laikui. Atsikėliau nauja. Tiesiog nauja, kitokia: palengvėjusi, be įtampos. Be galvos skausmo.